Rugpjūčio 14–16 d. Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje lankytojai galės išvysti išskirtinį muziejaus eksponatą – lobį, kurį prieš 35-erius metus surado vaikai. Vieno jų motina, Tauragėje gyvenanti senjorė, šiandien sako: „Tiek mes tąkart ir tesupratom, kad čia lobis. Kelios monetos – didesnės, mažesnės.“
Oficiali istorija pasakoja, jog prieš 35-erius metus netoli dabartinės Lietuvos–Rusijos sienos, Aukštvilkių kaime, ravėdami pastarnokų lauką, moksleiviai netikėtai aptiko lobį.
Tai išskirtinis lobis tarp rastųjų Lietuvoje, nes jį sudaro vien tik vokiškos XIX a. pabaigos – XX a. pradžios monetos: Vokietijos Imperijos, Vokietijos miestų ir keturių jos žemių markės ir taleriai. Iš viso lobyje buvo 91 moneta: 82 sidabrinės ir 9 auksinės. Apie vokišką jų kilmę byloja monetose esantys istorinių asmenybių atvaizdai.
Muziejui kartu su laikraščiu „Tauragės kurjeris“ pavyko surasti ir pakalbinti vieno iš lobio radybose dalyvavusių vaikų mamą – aštuoniasdešimtmetę tauragiškę. Ji prisiminė ir daugiau su lobio radimu susijusių detalių: „Vaikai buvo išvežti į darbo ir poilsio stovyklą. Sūnus parsivežė kažkokių surūdijusių monetų. Sakė, lauke rado, kai traktorius žemes išvertė. Mes dar bandėme jas plauti, šveisti, bet nepavyko. Aš ir pasakiau, kad reikia tą radinį atiduoti archyvui. Jie geriau žinos, ką daryti. Tiek mes tąkart ir tesupratom, kad čia lobis. Kelios monetos – didesnės, mažesnės. Tais laikais vaikai daug ką parsitempdavo iš lauko. Ir monetų, ir statybinių šovinių, visko buvo.“
Iš visų Lietuvoje rastų lobių šis išskirtinis dar ir tuo, jog vertingą jo dalį sudaro vaikų aptikti ir surinkti asmeniniai daiktai, tarp kurių – du vestuviniai žiedai su poros inicialais ir santuokos data – 1881 m. balandžio 12 d., laikrodis auksiniu korpusu ir laikrodžio grandinėlė su pakabučiu. Ypatingas lobio akcentas – Prūsijos Karūnos ordinas, kuriuo nuo 1861 m. buvo apdovanojami kariškiai ir civiliai, valstybės piliečiai ir užsieniečiai.
Lietuvos nacionalinis muziejus vaikų rastą lobį, žinomą kaip Aukštvilkių lobis, saugo nuo 1986 metų.
„Žinot, kaip vaikai, partempia, paskui vieni kitiems rodo, dalinasi, keičiasi. Greitai vertingi daiktai gali dingti. Todėl ir atidaviau nuo savo galvos“, – apie apsisprendimą atiduoti lobį muziejui pasakojo tauragiškė.
Prūsiškų, vokiškų XIX a. II pusės – XX a. pradžios monetų radinių pietvakarinėje Lietuvos dalyje aptinkama dažnokai. Anuomet šiame regione pasienio gyventojai aktyviai užsiėmė kontrabandine veikla, čia driekėsi ir tarptautinės magistralės: viena – Nemunu Prūsijos link, kita, ėjusi per Kauną, jungė Sankt Peterburgą su Karaliaučiumi ir vedė Berlyno link.