„Važiuoju pasivaikščioti laumių takais” – pagalvojau keliaudamas į Laumėnų pažintinę trasą, besidriekiančią Kauno marių pakrante. Panašumo tarp žodžių laumės ir Laumėnų yra, bet tikrai nesitikėjau, kad tokia sąsaja egzistuoja. Remiantis mitologija aiškinama, jog kaimo pavadinimo kilmė tikrai siejama su laumėmis, todėl taką pavadinęs ne Laumėnų, o laumių vardu beveik neapsirikau.
Kitapus Pažaislio esanti Kauno marių pakrantė man jau pažįstama. Pakrante nuo Girionių link hidroelektrinės driekiasi Pakalniškių pažintinis takas, o kiek toliau, ties Žiegždriais, šlaitais vingiuoja Žiegždrių pažintinis takas. Vaizdingi ir įdomūs yra Kauno marių regioninio parko pažintiniai takai, todėl tikiuosi, jog Laumėnų pažintinė trasa, kuri tarsi jungiamoji grandis tarp jų, irgi nenuvils. Kurį laiką dvejojau nuo kurio galo pradėti žygį, bet įsiklausęs į regioninio parko direkcijos patarimą pasuku link Girionių poilsiavietės.
Tai nėra Laumėnų trasos nei pradžia, nei pabaiga, bet kai maršrutas linijinis – nėra skirtumo. Vis tiek reikės eiti į priekį ir grįžti atgal, todėl pradėti galima nuo bet kur. Tame pačiame Kauno marių regioninio parko tinklapyje parašyta, kad trasa prasideda būtent Girionių poilsiavietėje. Tebūnie, tačiau aš nusiteikęs pasiekti ir Pakalniškių pažintinį taką. Palikęs automobilį Girionių poilsiavietėje ir neaptikęs jokio Laumėnų pažintinei trasai skirto stendo suku kairėn.
Netoli marių pakrantės greitai randu pramintą taką ir žalios spalvos ženklinimą ant medžių. Tikiuosi, jis mane ir nuves iki Pakalniškių pažintinio tako. Miškas gražus, vanduo čia pat – pradžia nuteikia maloniai. Po 10 minučių priėjau pievoje išdėliotas paletes. Panašu į teatrą laukinėje gamtoje, kuris dabar atrodo apleistas. Dar kelios minutės ėjimo ir išvystu Pakalniškių pažintinio tako stendus. Prisimenu šią vietą ir visai greta esančią apžvalgos aikštelę ant Kauno marių atodangos. Šį kartą iki jos neisiu ir apsisukęs patraukiu link Žiegždrių.
Pakalniškių pažintinį taką nuo Girionių poilsiavietės skiria nepilnas kilometras, todėl grįžti ilgai neužtrunku. Praėjęs pro paliktą savo automobilį ir į viršų kylančius kepamos mėsos dūmų stulpus tęsiu žygį Laumėnų trasa į kitą pusę. Net ne iš karto pastebėjau, kad ženklinimas ant medžių pasikeitė iš žalios spalvos į mėlyną. Spalva kita, bet abejonių dėl maršruto nekyla. Žymėjimas tikrai neblogas, o jei vietomis ir kyla klausimų, tai laikantis taisyklės „arčiau marių” kaip mat atsiduriu teisingame kely.
Čia marių kranto šlaitai šiek tiek aukštesni ir vis dažniau galima pamatyti medžių su atidengtomis šaknimis. Keičiasi ir atsiveriantys marių vaizdai su atgal slenkančiais Pažaislio vienuolyno bokštais priešaky. Eidamas galvoju, kad Laumėnų pažintinė trasa yra vaizdingo maršruto etalonas. Ne kažkokia viena dalis ar atskiros atkarpos džiugina vaizdais, tai tikra to žodžio prasme vienas ištisinis vaizdingas maršrutas.
Gražiausi vaizdai atsiveria ties įlanka, kur į marias įteka Žaisos upelis. Abiejose įlankos pusėse stūkso atodangos, o ant jų viršaus yra apžvalgos vietos. Telieka gėrėtis vaizdu ir saugotis nenukristi, juk Kauno marių regioninis parkas yra ta viena, kur lengviausia nusisukti sprandą.
Prieš pastatant Kauno HE Žaisos upelis buvo kur kas ilgesnis ir tekėdamas per smėlynus jis įsiliedavo į Nemuną. Kažkur ten, dabartinių marių dugne, buvo senoji Laumėnų gyvenvietė, kurios vardu pavadinta pažintinė trasa. Dar rašoma, kad Žaisa galėjo būti laumės vardas. Kur tik pasisuksi – visur laumės. Net ir šaltiniuotas raistas, iš kurio išteka Žaisa, turi Laumiašokio vardą.
Būčiau naivesnis, patikėčiau, jog tas ne itin malonus kvapas irgi laumių pokštas, tačiau to priežastis kita. Tai vandens žydėjimas skleidžia tokį atstumiantį kvapą ir priartėjus prie įlankoje stovinčio vandens norisi kuo greičiau praeiti šią atkarpą. Už jos šlaitas vėl statėja, vaizdas gerėja, o kvapas mažėja. Artėja Žiegždriai ir takas kiek nutolsta nuo marių. Keletą šimtų metrų marių beveik nesimato, bet motorinių valčių ir katerių skleidžiamas garsas išduoda jas esant čia pat. Pagaliau nusileidus prie vandens prieš akis išnyra aukštyn į šlaitą vedantys mediniai laiptai. Atpažįstu juos, tai Žiegždrių pažintinio tako pabaiga, o tuo pačiu ir Laumėnų pažintinės trasos galas.
Tas trasos galas man dar tik pusė kelio. Kadangi maršrutas linijinis, sukuosi ir medžių šaknimis išvagotu bei per pakrantės kalvas šokinėjančiu takeliu traukiu atgal. Iki įlankos, nuo kurios atsisakęs iki šiol lydėjusių Kauno marių panoramų renkuosi taką į mišką. Juo eidamas pagal rodykles nesunkiai prieinu šaltinį. Džiungles primenančiame raiste driekiasi medinių lentelių takas, kuris atveda iki vandeningiausio regioninio parko šaltinio. Jei gali būti laumių buveinė, tai ji tikrai čia. Net ir vienintelis šiame maršrute informacinis stendas čia stovi. Aišku, kad jis apie laumes.
Ne atjaunėti norėdamas ar kitokių stebuklingų galių tikėdamasis, o žemiško troškulio paskatintas atsigėriau vandens. Prie šaltinio ir puodeliai padėti, suprask – vanduo geriamas. Nuprausus veidą šaltu vandeniu tampa dar gaiviau ir energijos lygis pakyla. Jau eidamas link šaltinio pastebėjau, kad mane lydi toks pat maršruto ženklinimas. Dabar jis nuo šaltinio rodo kelią toliau per mišką. Gal tai koks Laumėnų pažintinės trasos alternatyvus maršrutas? Svarbiausia, kad jo kryptis man tinka ir sekdamas ženklinimą grįžtu į Girionių poilsiavietę.
Laumėnų pažintinei trasai reklamos daryti nereikia, užtenka pasakyti, jog tai 4 kilometrų ilgio maršrutas Kauno marių pakrante. Gal net pavadinčiau Laumėnų vaizdinga trasa, kadangi gražių vaizdų čia kur kas daugiau nei pažinimo. Kartais tik to ir tereikia – pravėdinti galvą ir pasigrožėti gražia gamta.