Lankytinos vietos Mažeikiuose – kviečiame pažinti naftininkų kraštą kitaip. Ką geriausiai žino kiekvienas mažeikietis? Tikriausiai, centrines Naftininkų ir Gamyklos gatves. O jeigu rimtai – aplink Juodeikių kaime esančią naftos perdirbimo gamyklą sukasi ne vienos mažeikiečių šeimos gyvenimas. Ne veltui 2023 m. rugpjūčio mėnesį gamyklos rekonstrukcijos projektui gabento 2,5 tūkstančių tonų svorio reaktoriaus kelionę iš Klaipėdos uosto iki Juodeikių kaimo stebėjo minios susijaudinusių mažeikiškių. Ir visgi, atvykus į Mažeikius, vietiniai jums galėtų parodyti ir papasakoti apie miestą bei jo apylinkes kur kas daugiau, nes kraštas išties turtingas lankytinais objektais – tiek gamtos, tiek kultūriniais. Pristatome 12 “top lankytinų vietų” Mažeikių krašte.
Mažeikių muziejus
Jeigu ekskursiją pradedate Mažeikių mieste, pirma lankytina vieta turėtų būti Mažeikių muziejus, kuriame saugomi ir eksponuojami Žemaitijos krašto istorijos, archeologijos, etnografijos, bei liaudies meno kūriniai. Svečius pasitinka ekspozicija – „Mažeikių kraštas: tarp kuršių, žiemgalių ir žemaičių“, skirta kuršių, žiemgalių ir žemaičių kultūros paveldui pažinti. Lankytojams susipažinti su muziejaus fonduose saugomais pavieniais eksponatais ir jų kolekcijomis nuolat ruošiamos keičiamosios parodos, organizuojami dailininkų plenerai, simpoziumai, konferencijos, edukacinės programos, vykdomos daugiadienės ekspedicijos po Mažeikių rajoną, rengiami projektai.
Mažeikių Švč. Jėzaus širdies bažnyčia
Mažeikių senamiestyje, šalia išpuoselėto miesto parko stovi Švč. Jėzaus širdies bažnyčia, pastatyta 1930–1936 m. Projekto autorius – tarpukario Lietuvos architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis. Bažnyčią dekoravo dailininkas Rimtas Kalpokas. Bažnyčia žymi skulptūra „Pieta“, kuri įtraukta į nacionalinį kultūros vertybių registrą.
Renavo dvaro rūmai ir parkas
Svečiuojantis Mažeikių krašte, nevalia nepamatyti Renavo dvaro – tai viena iš patraukliausių lankytinų vietų Mažeikių apylinkėse. Renavo dvaras yra vienas iš įdomiausių ir geriausiai išsilaikiusių dvaro ansamblių Žemaitijoje. Dvaro miško parke ošia gamtos paminklai – storiausia Lietuvoje Renavo eglė bei Daugiavaikė liepa.
Rašytiniuose šaltiniuose apie šį dvarą užsimenama XVI a. XIX a. pirmoje pusėje Renavo dvarą valdė baronas Antanas Renė, plačiai garsėjęs savo pomėgius sodininkauti. Renė giminės dvarus Lietuvoje ir Lenkijoje, taip pat ir Renavo dvarą, administravo agronomas Mykolas Očapovskis – vienas žinomiausių žemės ūkio mokslų pradininkų Lietuvoje ir Lenkijoje. Dvaras garsėjo sodu ir apie 18 ha užimančiu angliško stiliaus parku. Parke buvo iškasti tvenkiniai, padaryti akmeniniai laiptai, suolai. Remiantis 1839 m. statistikos duomenimis, barono Antano Renė dvaro parkas su sodais buvo išrinktas geriausiu Telšių apskrities parku.
Renavas garsėjo ne tik parku, sodu bei šiltnamiais, čia taip pat buvo gaminamas šilkas. Baronas Antanas Renė norėjo, kad Renavo ūkis būtų modernus, tad Austrijoje įsigijo šilkverpių, ėmė auginti šilkmedžius šilkverpių vikšrams maitinti, įkurtas kokonų auginimo ūkis, austi šilko pavyzdžiai.
Baronui Antanui Renė labai rūpėjo dvaro reikalai, todėl 1830–1833 m. jo iniciatyva pastatydintas dabartinis mūrinis Renavo rūmų ansamblis, savo stiliumi priskiriamas vėlyvojo klasicizmo laikotarpiui. Dvare vyko aktyvus kultūrinis gyvenimas – čia ne kartą koncertavo kunigaikščių Oginskių iš Plungės orkestras, lankėsi iškilūs to meto žmonės: dailininkai, rašytojai, politikai.
Po jo mirties dvaras atiteko Antano Renė sūnėnui Eugenijui Renė. Jis dvare pagal save pertvarkė giminės kolekcijas, biblioteką. Savo unikalumu garsėjusioje rūmų bibliotekoje buvo daugiau kaip 1 000 tomų knygų – dauguma jų gražiai įrištos, vokiečių, lenkų, lotynų kalbomis, buvo knygų ir anglų, italų, prancūzų kalbomis. Eugenijui Renė atnaujinus biblioteką, ji daugiausia pasipildė XIX a. II pusės lotyniškais leidiniais. Ir šiandien rūmuose išsaugota autentiška dvaro laikų bibliotekos aplinka.
1895 m. mirus baronui Eugenijui ir nepalikus palikuonių, dvaras atiteko grafui Feliksui Mielžinskiui. 1940-aisiais dvaras buvo nacionalizuotas, jo archyvas iškeltas į Telšius, kur pirmomis Antrojo pasaulinio karo dienomis sudegė. Štai kodėl Renavo dvaro istorijai pažinti ir iliustruoti yra labai mažai istorinės medžiagos.
Nuo 2012 m. restauruotoje XIX a. Renavo dvaro sodyboje veikia muziejinė ekspozicija, supažindinanti lankytojus su Lietuvos dvarų kultūra. Didesnėms lankytojų grupėms organizuojamos apžvalginės ekskursijos po Renavo dvaro rūmus ir dvaro parką.
Šiandien dvaras yra itin pamėgta lankytina vieta mažeikiečių ir ne tik dėl jame vykstančio itin aktyvaus kultūrinio ir edukacinio gyvenimo. Čia reguliariai vyksta koncertai, spektakliai, vykdomos edukacinės programos: „Renavo dvaro parko turtai“, „Per molį patirk dvaro istoriją“, „Pasėjau linelį ant pylimo“, „Kvapusis augalų pasaulis. Hidrolatų gamyba“ ir kt. 5-8 klasių moksleiviai kviečiami į kultūrinio paveldo edukacinį užsiėmimą, kurio metu sužinos apie Lauryno Ivinskio asmenybę, jo švietėjišką veiklą bei jo gamtamokslinius užsiėmimus Renavo dvaro sodyboje prieš beveik 150 metų. Edukacijos metu mokiniai pasidarys savo asmeninį unikalų kalendorių-metskaitlių, iliustruodami jį savo piešiniais, dekoruodami iš parko parsineštomis gamtinėmis medžiagomis.
Viekšnių pirmosios vaistinės muziejus
Besidominčius senovės medicina ir farmacija, kviečia Viekšnių pirmosios vaistinės muziejus – turistų mėgstama lankytina vieta Mažeikių krašte. Tai vienintelis kaimiško tipo, XIX a. – XX a. veikusios, vaistinės muziejus Lietuvoje su išlikusiomis vaistininko gyvenamosiomis patalpomis. Muziejaus ekspoziciją sudaro vaistinėje dirbusių farmacininkų daiktai, baldai, vaistų gamyboje naudoti prietaisai, indai, įrankiai, receptai. Retesni eksponatai – žmogaus odos diržai, kurie seniau buvo naudojami žaizdoms bei votims gydyti, receptas, rašytas Simonui Daukantui nuo skaudulių ir daugelis kitų, apie kuriuos lankytojams įdomiai pasakoja muziejaus darbuotojai.
Pavirvytės dvaras
Įdomi ir išskirtinė lankytina vieta Mažeikių rajone – medinis Pavirvytės dvaras. Dvaro rūmai statyti XIX a. pradžioje, laikantis klasicizme suformuotų vienaaukščių dvarelių proporcijų ir principų – vieno aukšto, su aukštu pusvalminiu stogu, saikingu fasadų dekoru, apsiribojančiu tradiciniu sienų apkalu ir langų apvadais bei langinėmis. Šiandien iš Pavirvytės dvaro sodybos išlikę vos keletas pastatų. Dauguma jų, kaip ir rūmai, buvo mediniai, išskyrus buvusią ledainę, kuri buvo sumūryta iš akmenų su pavienėmis molio plytomis, bei sodininko namą.
1846 m. dvarą įsigijo Juozas Paulavičius. Vėliau dvaras atiteko jo sūnui Edvardui Paulavičiui, buvusiam Kališo (pietvakarių Lenkijoje) gimnazijos direktoriui. Atsidėkodami už nuoširdų darbą gimnazijos steigėjai atsisveikindami jam padovanojo daugiatūkstantinę gimnazijos biblioteką, kuri tapo viešųjų bibliotekų Ventos krašte užuomazga. Apie šią biblioteką prisiminimuose rašė Mykolas Biržiška. Dvare lankydavosi Laurynas Ivinskis, mokydamas dvarininkų vaikus. Vėliau dvarą įsigijo notaras iš Kuršėnų Viktoras Nagurskis, kur rezidavo iki lemtingų 1941 m.
2009 m. dvarelį įsigijo ir 2016 m. jį prikėlė naujam gyvenimui Antanas Naujokas. Kaip teigia šeimininkas, dvaras yra atviras visiems apsilankyti, pasivaikščioti, išgirsti dvaro istoriją. Mažieji dvaro lankytojai turi puikią galimybę iš arčiau susipažinti su neįprastomis, škotų hailendų veislės, karvutėmis ir kitais dvare auginamais gyvūnais. Šeimininko sumanymu, žiemą dvare planuojama rengti lietuviško kino peržiūras.
Dautarų dvaras
Tai – dar vienas nuostabus dvaras, nutolęs apytiksliai 28 km nuo Mažeikių. Dautarų kaime esančio dvaro pradžia siejama su XIV a. – XV a. Tokį, koks dabar yra dvaras, vokiečių meistrai pastatė XIX a. Dvaro pastatų architektūrai būdingi istorizmo bruožai. Rūmai – vokiškos architektūros istorizmo formų mūrinis pastatas su tinkuotomis dekoratyvinėmis detalėmis, praturtintas mediniais drožiniais.
Per visą savo gyvavimo istoriją dvaras keitė šeimininkus, kol po kelių šimtmečių sugrįžo lietuviams: dvarą nusipirko Kazimieras Nasvytis. Po antrojo pasaulinio karo dvaras buvo nacionalizuotas, autentiški baldai, biblioteka ir kitas turtas dingo be žinios. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, labai prastos būklės dvarą įsigijo ir jį restauravo bajorai Gražina ir Antanas Juknevičiai. 2003 m. dvaro ansamblis buvo įrašytas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registro statinių sąrašą.
Dautarų dvaras kaip turistams lankytina vieta atsivėrė 2013 m. birželį ir šiuo metu yra atviras kultūros židinys – dvarą lanko ekskursijos, vasaromis dvare organizuojami klasikinės muzikos festivaliai, dailės plenerai, dvaro svirne įkurtas amatų centras. Dvaras organizuoja ir tokias paslaugas, kaip plaukimą baidarėmis, pokerio, mafijos ar kitų žaidimų turnyrus autentiškose erdvėse su krupje/vedėju. Taip pat siūlomos edukacinės programos tokios, kaip: „Natūralios kosmetikos gaminimo edukacija iš natūralių Dautartų parko augalų“, „Keramikos edukacija: žiedimas, lipdymas, degimas, dekoravimas, glazūravimas“. Čia vyksta ir grupinės ar individualios innerdance/kundalini jogos sesijos.
Dautarų dvare yra siūlomos apgyvendinimo paslaugos – atitinkamai, ir galimybė patirti gyvenimą, koks jis buvo prieš 200 metų.
Rašytojos Marijos Pečkauskaitės – Šatrijos Raganos memorialinis muziejus Židikuose
Keliaujant pro už apytiksliai 20 km. nuo Mažeikių nutolusius Židikus, būtina užsukti į po išlakia liepa stovintį dviejų aukštų mūrinį namą – rašytojos Marijos Pečkauskaitės – Šatrijos Raganos memorialinį muziejų. Literatūros mylėtojams – tai unikali lankytina vieta Mažeikių krašte. Rašytoja Židikuose praleido paskutinius 15 savo gyvenimo metų. Čia ji parašė brandžiausius savo kūrinius: apysaką „Sename dvare“, apsakymą „Irkos tragedija“ ir kitus. M. Pečkauskaitė ne tik papildė lietuvių klasikos kūrinių lobyną, bet ir paliko žymų pėdsaką Židikų miestelio bendruomenėje savo labdaringa veikla – įsteigė lietuvišką mokyklą, ligoninę, senelių prieglaudą.
Rašytojos Marijos Pečkauskaitės – Šatrijos Raganos memorialiniame muziejuje ekspozicija prasideda nuo informacijos, supažindinančios su dvarininkaitės vaikyste, jaunystės metais, rodomos jos šeimos narių ir draugų nuotraukos, dokumentai ir užrašai iš bitininkystės kursų Varšuvoje, išlikę autentiški daiktai. Pasitinkant 125-ąsias rašytojos gimimo metines (2002 m.), muziejaus ekspozicija atnaujinta ir praplėsta. Nuolat papildomas naujais leidiniais Šatrijos Raganos kūrybinis rinkinys, kaupiamos knygos apie pačią rašytoją. Židikų kapinėse galima aplankyti ir rašytojos kapą-koplyčią.
Ekologinis žolininkės – farmakognostės Jadvygos Balvočiūtės ūkis
Dar viena žmonių itin pamėgta lankytina vieta Mažeikiuose yra Ekologinis žolininkės – farmakognostės Jadvygos Balvočiūtės ūkis. 2003 m. Jadvyga Balvočiūtė savo ūkyje įkūrė vaistinių augalų ekspoziciją švietimo tikslu. Joje noriai lankosi vaikų ir suaugusių ekskursijos, pavieniai lankytojai, svečiai iš užsienio. Ši lauko ekspozicija gali būti įdomi žmonėms, kurie neabejingi gamtai, domisi laukinėmis ir kultūrinėmis žolelėmis, vaistinėmis augalų savybėmis, liaudies medicina, botanika, ekologija, krašto tradicijomis. Be vaistinių augalų ekspozicijoje yra keletas dekoratyvinių ir maistinių augalų.
Jeigu turite sveikatos problemų, ūkyje galėsite įsigyti serijinių arbatų bei fasuotų pavienių žolių ir išklausyti 45 min. trukmės konsultaciją–paskaitą prie arbatos puodelio. Ūkyje taip pat vyksta edukacijos – arbatos degustacijos, paskaitos apie žoles.
Lankytojai taip pat gali pasigrožėti netoliese esančiu Virvytės paupiu, ten praleisti dieną, pasistatyti palapinę, maudytis, žaisti.
Pikelių Švč. Trejybės bažnyčia ir koplytstulpis maro aukoms atminti
Tęsiant kelionę po lankytinas vietas Mažeikių krašte, išskirtinai paminėtina Pikelių Švč. Trejybės bažnyčia. Ji minima tarp įspūdingiausių Lietuvoje „medinio baroko“ bažnyčių ir vienintelė su septyniais altoriais. Medinė bažnyčia stačiakampio plano, žemomis sienomis ir auštu stogu su trisiene apside, pastatyta XVII a. pradžioje. Pikelių Švč. Trejybės bažnyčios statinių kompleksą sudaro: varpinė, koplytstulpis, akmens riedulių tvora su vartais, du kryžiai. Pikelių Švč. Trejybės bažnyčios interjeras yra vienas gražiausių ir liaudiškiausių Lietuvoje. Jis žavi gausiu, bet neperkrautu dekoru, subtiliu spalvų ir ornamento panaudojimu. Tai unikalus medžio statybos paminklas, į kurį daugiau panašių mažai rasime Mažeikių rajone ir ne tik.
Netoli bažnyčios 1827 m. pastatytas koplytstulpis verčia praeivius susimąstyti apie 1710 m. Lietuvą nusiaubusį marą ir pasimelsti už jo aukas.
Pievėnų Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia
Dar viena keliautojų dėmesio itin verta lankytina vieta Mažeikiuose – medinė Pievėnų Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia, kurią 1788 m. pastatė dvarininkas Feliksas Važinskis. Ji savo forma primena tradicinį gyvenamąjį namą, yra stačiakampio plano, su bokšteliu, įrengti trys altoriai. Didysis altorius yra vienas seniausių ir meniškiausių Žemaitijos medinių bažnyčių altorių. Jis sukurtas XVIII ir perkeltas iš Tirkšlių bažnyčios. Tai unikalus baroko tautodailės šedevras, nepaprastai trapus, ankstyvajam barokui būdingas, triumfo arkos formos. Altorius restauruotas 2009 m. Tai itin vertingas kultūros paveldo objektas.
Pievėnuose yra išlikęs vienintelis Europoje paprotys – teatralizuotas velykžydžių budėjimas per Šv. Velykas. Kareivių komandos, pasikeisdamos kas 20 minučių, saugo kryžių bažnyčioje. Trys žydukai, kareiviams saugant Kryžių, bažnyčioje krečia visokias išdaigas: bando pavogti Kryžių, kibina kareivius, klausykloje sėdėdami kviečia atlikti išpažintį, taikosi „nukniaukti” rankinę, ar kaišioja po nosimi vatos gabalėlį sumirkytą amoniake, pamėgdžioja stovinčius sargyboje kareivius. Visas vaidinimas vyksta be žodžių, bet skambant susirinkusiųjų juokui ir griaudint dūdų orkestrui, kurie kartu su kaimo giedoriais gieda Žemaičių Kalvarijos kalnus.
1926 m. Telšių vyskupas tokį Velykų persirengėlių pasirodymą traktavo kaip reiškiantį nepagarbą didingai Kristaus prisikėlimo rimčiai. Nors toks pasirodymas buvo draudžiamas, tačiau Pievėnų bažnyčioje išliko iki šiol.
Kasdienybės meno galerija Sedoje
Lankytojai yra pamėgę ir Kasdienybės meno galeriją Sedoje. Ši meno galerija yra įsikūrusi renovuotame buvusiame Aleksandro Plechavičiaus vandens malūne. Tuščiame pastate įrengti galeriją sugalvojo buvusi Sedos Vytauto Mačernio gimnazijos direktorė sediškė Genoveita Gricienė. Naujojoje parodų salėje pristatomi ne tik tradiciniai meno kūriniai, bet ir parodyta, kaip sediškiai moka papuošti savo gyvenimo kasdienybę – namų aplinką ir buitį.
Galerijoje vyksta meno dirbinių prekyba, arbatos ir pyragų skanavimas.
Senų gramofonų muziejus
Jeigu esate muzikos mylėtojas, yra viena lankytina vieta Mažeikiuose, į kurią jūs privalote užsukti – Mažeikių gramofonų muziejus. Čia pamatysite XIX a.– XX a. sukurtus garsui išgauti aparatus: per 100 gramofonų, daugiau kaip 200 patefonų ir kitų mechaninės muzikos aparatų.
Kolekcininkas bei muziejaus įkūrėjas Gedminas Stasiūnas ne tik supažindins su gramofonais, bet papasakos ir visą muzikos istoriją. Sužinosite, kuo skiriasi gramofonas nuo patefono, kaip atrodo organetė (šarmankė) ir muzikinis stalas su šešiomis melodijomis. Šeimininkas pažada, kad čia pamatysite eksponatų, kurių niekur kitur nerasite.
Apsilankymas–edukacija (su išankstine registracija) Gramofonų muziejuje ypač tinka šeimos išvykai, draugų būriui, moksleivių ekskursijoms ir bet kokiai muziką mėgstančiai kompanijai. Kiekviena edukacija muziejuje bus pritaikyta jūsų poreikiams ir bus ypatinga. Į edukaciją galima atsinešti savo, tėvų ar senelių turimą plokštelę, kurios klausymui bus pritaikytas aparatas.
Muziejuje jau vyko ir planuojamos vykdyti muzikos klausymosi edukacijos – tango, fokstroto, valso ir pan. Muzikai iliustraciją suteiks pasikviesti šokėjai.