Lietuvos kultūros sostinės metai – puiki proga prisiminti, kodėl ypatingoji smėlio juosta tarp Kuršių marių ir Baltijos jūros pavadinta Neringa. Facebook puslapyje Kultūros sala iki vasario 1 d. vyks nuotaikingas žaidimas, kurio metu ieškosime moters vardu Neringa.
Legenda apie Neringą, Užmario milžinę
Ten, kur baltai gelsvi smėlio kalneliai skiria jūros ir marių mėlyną paviršių, prieš daug šimtų metų buvo derlingi laukai, žaliavo pievos, augo javai. O toj kopų vietoj, kur smiltys užpylė Karvaičių kaimą, didžiavosi galinga pilis. Jos bokštai dantytais kuoreliais veržėsi iš tamsaus pušyno ir ne vienam priešui baimės įvarydavo.
Iš storų rąstų ji buvo. Ją puošė erdvios menės, įvairūs išpjaustinėjimai, gintaras, jūros sraigės ir geldelės. Žydį sodai ir gėlynai kiekvieną viliojo. Per šiuos žalumynus bėgo vingus takelis į čia pat esantį kalną, kur buvo Laimos šventovė. Koks gražus vaizdas iš čia akims atsiverdavo į bekraštę jūrą ir marias! Kartais įširdusi jūra vertė bangų kalnus, tuo tarpu ramios ir užsisvajojusios marios lyg veidrodis spindėjo.
Pilies valdovas Karvaitis buvo narsus kariuomenės vadas ir drąsus jūrininkas. Jo žmoną apylinkė pažino kaip gražią ir kilnaus būdo moterį. Jų namuose žydėjo gerovė: skryniose, kambariuose daržinėse ir kūtėse buvo visko pilna. Tik betrūko didžiausios laimės: neturėjo vaikelio, kuo galėtų pasidžiaugti, kam galėtų visą gerą palikti.
Ilgai ilgai to meldė juodu Laimą. Pagaliau Laimai jų pagailo. Po dviejų metų, vieną pavasario rytą, kai viskas žaliavo ir vieversėliai giedojo, pabunda tėvas ir netiki: maža dukrelė jam juokiasi lopšelyje. Tėvai neapsakomai džiaugėsi. Kunigai ir svečiai jiems laimės linkėjo. Į gimtuves susirinko kunigai ir daug kitų svečių. Po skarota Laimos liepa sukrovė padėkos auką ir iškėlė didelę puotą.
Mergelė greit augo. Bet kaip keista: keturių savaičių mergelę vos bepajėgė auklė ant rankų nešioti ir ant kelių laikyti. Jos dydis ir storis taip pat stebino žmones. O devynių mėnesių jau bėgiojo kaip didelė mergaitė. Kasos išaugo iki žemės. Sunku buvo ją ir prisotinti: valgė už tris. Kad tik nešauktų, davė jai, ką tik galėjo: duonos, mėsos, kruopų ir tyrės.
Žmonės savo ruožtu kalbėjo: „Laumė tai padarė. Ji apmainė pirmą naktį tikrąjį vaiką, o padėjo netikusį“. Susirūpino tėvai. Nebežinojo, ką daryti, kur patarimą rasti. Ieškojo paguodos pas saitonius, klausinėjo vėjonių, būrė pas burtonius ir išmėgino liepsną pas žvakonius. Kunigai ir žyniai kratė savo žilas galvas ir sakė: „Kūdikis yra gerosios Laimos stebuklinga dovana. Šis vaikelis niekam bloga nepadarys. Jūsų džiaugsmui žmonės gėrėsis šia mergele, ir jos garsas toli paplis. Parūpinkit jai greit naujus namus; kaip mes numatom, dešimt kartų aukštesnius, negu senieji.“ Tėvų veidai vėl nušvito. Ir surentė iš puikių sienojų savo milžinei dukteriai tokią aukštą menę, kaip jos ūgiui tiko.
Netrukus suėjo Neringai aštuoniolikti metai. Išsipildė viskas, ką žyniai pranašavo: tėvai negalėjo atsidžiaugti gražia dukteria, o ji darė visiems gera. Pamačius kur vargą ar nelaimę, tol nenurimdavo, kol tai pašalindavo. Jei laivas rasdavos pavojuje jūroj ar mariose, ji brisdavo per įnirtusias bangas ir traukdavo už inkaro laivą į saugų krantą. Vargšus, ką tik nepaskendusius jūreivius paimdavo ji ir nešdavo savo prijuostėje namo. Ar miške kas paklysdavo, ar baloje su visu vežimu nugrimzdavo, ar kopų smėlyje nusmegdavo- ir jiems mielai padėdavo, išvesdama į gerą kelią.
Neringos dora ir grožis žavėjo visus arti ir toli. Daug kas iš aukštų jaunikaičių įsigeidė ją būtinai vesti. Deja, nesisekė: Neringa už viską labiau mylėjo laisvę. Tada valdovų sūnūs, aukšto ūgio ir tvirtapečiai milžinai, susitarė išvien joti pas gražią kunigaikštytę ir tol ją varginti, kol ji sutiks už kurio nors tekėti.
Neilgai jie laukė. Sėdo ant eiklių žirgelių ir šauniai nujojo. Linksmas nepaprastų svečių būrys sugužėjo į Neringos pilį. Jų kardai švytravo, žirgelių pakinktai žibėjo. Nustebus Neringa išklausė pasveikinimo: „Būk sveika, gražiausioji visų mergaičių! Gali mums patikėti: be tavęs mums nėra laimės! Mes negrįšime namo, kol suminkštėsi ir pasakysi savo sutikimą.“ Kad ir gudri kunigaikštytė buvo, bet dabar suprato neišsisuksianti. Todėl prabilo, kaip pridera aukšto valdovo dukrai: „Aš jus visus gerbiu, ir kiekvieno jūsų tėviškė – kilni vietelė, bet tik tam mielajam priklausysiu, kurs iš tos gausios akmenų krūvos vieną numes iki pat Ventės pilies.“
Tada pakvietė ji visus prie iškilmingai jau paruošto stalo. Erdvioj menėj suskambėjo dainos, kanklėms pritariant. Protarpiais balsiai buvo girdėti pagyrų žodžiai dailiajai valdovo mergelei ir prie alaus ir midaus gausūs linkėjimai: „Kad metimas pasisektų!“ Jau įšilo visi, ir buvo linksma. Jau pritrūko ir kantrybės. Kiekvienas troško greičiau sužinoti, kam iš jų lemta pasidaryti gražiosios kunigaikštytės jaunikiu. Kaip susitarę staiga pakilo visi ir šoko prie akmenų krūvos. Prasidėjo smarkios varžytynės. Akmens tik švilpia per orą ir pliumpsi į marias. Tik vienui vienas numeta iki Ventės pilies. Tai jaunas Ventės pilies valdovas. „Tai jis!“ – linksmai pažvelgė Neringa į savo jaunikį.
Išsiskirstė svečiai. Tylu liko pilyj be svečių, o jaunos kunigaikštytės širdyj skurdu pasidarė dėl prarastos laisvės. Ilgai švaistėsi ji po apylinkę. Ir tėvai susirūpino, dažnai nematydami savo dukters namie.
Netrukus pakilo audra iš vakarų ir trylika metų be perstojo siautė. Rodėsi, lyg pasaulio galas atėjo. Smėlio kalnus suvertė jūra, o vėjas nešė jį vis tolyn. Nemuno vanduo ir marių bangos stūmėsi ir veržėsi į kraštą.
Ir Ventės piliai grėsė pražūtis. Pagailo Neringai savo jaunikio. Prisipylusi sau pilną prijuostę smėlio, brido per marias ir suvertė pylimą apie Ventės pilį.
Nepatogu buvo jai bristi per marių klampynes. Neringa nedaug temąstė, ėmė ir pastatė pylimą Ventės pilies link. Gilias vietas primetė akmenų, kurių dar nesunaudojo jos jaunikaičiai, mesdami į tolį. Negiliose vietose nesunku buvo pylimą statyti. Subraukė ranka porą kopų į prijuostę ir nešė. Tačiau beeinant pasileido jos prijuostės raištis, ir per anksti nuslinko visas smilčių kalnas į marias. Kad ir pikta, vis vien baigė statyti pylimą. Paskui vaikštinėjo juo garsi nuotaka ten ir atgal. Žmonės gėrėjosi milžinų pora ir džiaugėsi. Kitais metais iškėlė linksmas vestuves.
Dėl trylikos metų audros žyniai pranašavo, kad galingi nugalėtojai atvyks kaip vėtra iš vakarų ir pietų ir pavergs Prūsus. Taip ir įvyko. Šarvuoti vokiečių Ordino raiteliai atkeliavo pagonių prūsų krikštyti. Įnirtusioj ir ilgametėj kovoj išgrobstė kaimus vieną po kito. Tas pat likimas palietė pagaliau ir Skalvą, kur stovėjo Ventės pilis. Neringos milžinai sūnūs ir jos visa giminė kovodama žuvo, o pilis parvirto griuvėsiais. Ilgainiui tą vietą užliejo marių bangos. Kur pirma žmonės gyveno, plaukioja dabar žuvelės. Žvejai dar ir šiandien pasakoja apie mūrų liekanas, kurios kai kada matyti skaidriame marių dugne ties Ventės ragu, ir taip pat apie didelį akmenų pylimą, skersai marių milžinės Neringos išmėtytą.
Pamarių sakmės: [Tautosakos rinkinys], sudarytoja Dalia Kiseliūnaitė, [iliustravo Emilija Benetytė], Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2010.– 286 p.
Nuotraukose – tarptautinio folkloro festivalio Neringoje „Tek saulužė ant maračių“ akimirkos (autorius Vytautas Petrikas)
Kulturossala.lt informacija