Kernavės piliakalniai ir šios vietovės istorija – vieni žinomiausių mūsų šalyje. Čia traukia turistai, dažnai atvyksta mokinių ekskursijos ir organizuojami renginiai. Kodėl pirmoji Lietuvos sostinė sulaukia tiek lankytojų ir ką čia galima pamatyti?
Kernavės milžinai – paslaptingieji piliakalniai
Tai pagrindinis lankytojų traukos centras, užburiantis piliakalnių kompleksu, apipintu didingomis ir mįslingomis istorijomis. Pasak, archeologų, ištirta tik 1,5 proc. teritorijos, tačiau radiniai jau senokai vilioja turistus į Kernavės archeologijos ir istorijos muziejų.
Kernavės kompleksą sudaro:
- Aukuro kalnas. Tai centrinis piliakalnis, ant kurio buvo įsikūręs kunigaikštis ir visa jo administracija. Anot istorinių šaltinių, pirmoji gyvenvietė pradėjo formuotis paskutiniais amžiais pr. Kr. Augant valstybei, senus pastatus keitė nauji – vieni tarnavo ūkio reikmėms, kiti gynybai, o dar kiti reprezentavo kilmingų šeimininkų galią. Aukuro kalno gyvenimas virė iki Kernavės žlugimo 1390 metais;
- Mindaugo sostas (Kernavės piliakalnis II) – tai Aukuro kalno priešpilis. Spėjama, kad priešpilis įrengtas tik XIV a., nors pirmieji pastatai priskiriami I tūkstantmečio viduriui. Gyvenvietę saugojo medinė gynybinė siena. Čia rasta įvairių papuošalų, buities, gynybos ir kitos paskirties daiktų, taip pat gyvulių kaulų. 1365 metais ugnis nusiaubė Mindaugo sosto priešpilį, todėl teko atnaujinti gyvenamąjį ir gynybinį plotą;
- Lizdeikos kalnas, Kernavės piliakalnis III – taip pat centrinio kalno priešpilis, įrengtas aukštumos kyšulyje į rytus nuo piliakalnio. Jo gyvavimo epocha priskiriama I a. – XV a. pradžiai;
- Papilys, dar vadinamas Pilies kalnu ir Įgulos kalnu. Tai IV Kernavės piliakalnis, stūksantis aukštumos kyšulyje į šiaurės vakarus nuo Aukuro kalno.
Teigiama, kad Kernavė – tai sudėtingas, daugiafunkcinis kompleksas, kurį sudaro gynybinės, įtvirtintos ir neįtvirtintos dalys. Piliakalnius supo senovės gyvenvietės, besikeičiančios kartu su epochomis.
Skandalingos istorijos ir dievų šventyklos
Kernavė garsėja ne tik, kaip mūsų krašto didybės ir klestėjimo simbolis. Smalsumą ne mažiau skatina religinės pagonių apeigos ir raganavimas.
Viena žinomiausių istorijų susijusi su rastais raganos palaikais. Archeologus nustebino ir pašiurpino palaikų išdėstymas: moters galva buvo nusukta į žemę, o nukirstos rankos padėtos prie kojų. Negana to, krūtinė perverta drebuliniu kuolu. Nežinia, už ką buvo taip pasielgta su raganos kūnu, tačiau galima spėti, kad tokį poelgį paskatino baimė ir prietarai. Istorikai spėja, kad moteris užsiiminėjo liaudies medicina, užkalbėjimais ir netradiciniu gydymu. Iš visų rastų tos vietovės papuošalų išsiskiria tik raganos – tai sidabrinės rinkutės, vaizduojančios žalčius, ryjančius savo uodegas.
Padavimai pasakoja, kad Kernavėje vyriausias žynys Krivių Krivaitis garbino dievus ir žmonėms perduodavo jų pranašystes bei valią. Čia degė žynių ir žmonių garbinama Amžinojo Židinio šventoji ugnis.
Tad piliakalniai „stebėjo“ paskutines pagonybės dienas ir „sugėrė“ visą tą žymaus laikotarpio energiją, juntamą iki šių dienų.
Krikščioniškos epochos pradžia
Po pagoniškos Kernavės žlugimo, 1420-1430 m. buvo pastatyta pirmoji bažnyčia šioje teritorijoje. Jos architektūra keitėsi ir šiandien galime aplankyti vienbokštę, neogotikinio stiliaus bažnyčią.
Jeigu norite daugiau sužinoti pikantiškų istorinių detalių, aplankykite ne tik piliakalnius, bet ir Kernavės archeologijos ir istorijos muziejų.