„Kalvų pasiutpolkė” – taip Pakalniškių pažintinį taką vadina Kauno marių regioninis parkas, kurio teritorijoje jis ir yra. Kalvos, slėniai, griovos, raguvos, regyklos ir didžią dalį kelio lydinčios Kauno marių panoramos – štai kas laukia nuo Girionių iki Pakalniškių piliakalnio vingiuojančiame take. Eidamas per išraiškingiausią ir vertingiausią Kauno marių pakrantės dalį maršrutas nestokoja nei įdomios informacijos, nei vaizdingo kraštovaizdžio.
Pakalniškių pažintinis takas prasideda prie miškų instituto Girionyse. Čia stovi informacinis stendas su tako schema, o nuo jo maršrutas iš karto pasuka į Girionių miško parką, vieną didžiausių ir turtingiausių parkų pagal medžių bei krūmų rūšis. Įsikūręs griovų, raguvų ir slėnių išraižytoje viršutinėje Nemuno terasoje Girionių parkas ne tik turtingas laukine augmenija, bet ir gražiu kraštovaizdžiu. Dar tik artėjant link Kauno marių pažintiniame take įrengtas filotopinis suolelis, ant kurio atsisėdus galima pasigėrėti pirmąja pažintiniame take atsivėrusia panorama.
Panoramų einant taku bus galima pamatyti ir daugiau, kaip ir neįprastų pavadintų ir šmaikščių minčių atnaujintuose pažintinio tako stenduose. Jaučiamos regioninio parko pastangos paversti maršrutą ne tik smagiu, bet ir įdomiu pasivaikščiojimu, todėl be informacinių stendų lankytojų dėmesį bando patraukti naujos mįslių lentelės. Savotiškas stilius ir braižas jaučiamas visuose tako stenduose, tačiau smagiausia, jog take nestinga nuorodų su atstumais iki objektų ir maršrutą žyminčių simbolių. Į priekį veda žaliai-baltos spalvos trikampėliai, atgal – geltonos ir baltos spalvos. Takas nėra žiedinės formos, o į skirtingas puses einantys maršrutai vietomis išsiskiria ir būtinai parodo ką nors įdomaus.
Jau pirmoje tako dalyje galima išvysti ir vieną negamtinį objektą. Tai Kauno tvirtovės gynybinei sistemai priklausantis blindažas, turėjęs I-ojo pasaulinio karo metu saugoti Kauną nuo priešų. Taip ir nespėta jį pabaigti iki karo, o teritoriją užėmę vokiečiai įtvirtinimais ir infrastruktūra naudojosi patys. Tiek statant blindažus, tiek šeimininkaujant vokiečiams šioje vietoje buvo nutiestas kilnojamojo tipo geležinkelio ruožas, kuriuo statyboms ir keliams tiesti vežtas smėlis. Pakrautus vagonus į kalną tempdavo lynais, o tušti į Nemuno slėnį nuriedėdavo patys.
Toliau Pakalniškių pažintinis takas eina marių pakrante. Nereikia apsigauti, nes lengvo pasivaikščiojimo palei vandenį čia nebus. Nusėta kalvomis, it kokia piliakalnių virtinė, pakrantė pasižymi ypatingai išraiškingu reljefu. Takas nuolat kyla į viršų ir vėl leidžiasi, kai kur pasiūlydamas lipti laipteliais, o kai kur leisdamas kopti tiesiog šlaitu. Laukinio žygio elementais paįvairintas maršrutas pakrantėje tampa vaizdingesnis ir pro medžių tarpus atveria vis kitokias Kauno marių panoramas.
Keliaujant pažintiniu taku galima pamatyti cirką, ir net ne vieną, tačiau į tą, kuriame vaidina klounas, jis visai nepanašus. Tai nedidelės lomos, apskritimo formos kraštais, kurių viduryje srūva šaltinėlis. Būtent dėl formos šie dariniai ir gavo cirko pavadinimą, kurį mums įprasta girdėti kitame kontekste. O pavadinimais Kauno marių regioninis parkas gali nustebinti daugelį. Pelėdgalviai, didžiosios psychės, skraidantys meškučiai, vėdarėliai – tai Kauno marių pakrantės gyventojai, kurių tikroji išvaizda gali būti net nepanaši į tai, ką nupiešia jūsų vaizduotė.
Vaizduotė reikalinga ir pažintinio tako pabaigoje, kur prie piliakalnio stovintis stendas seka marių pasaką. Prasideda pasakojimas tais laikais, kai plačiu slėniu šiomis vietomis dar tekėjo Nemunas. Prie jo nuo senų laikų gyvenusių žmonių likimus pakeitė sprendimas ties Kaunu pastatyti hidroelektrinę. Tris metus truko statybos, o tada vanduo užliejo miškus pievas, laukus. Iškelta virš 700 sodybų, tačiau ten gyvenusiems žmonėms išsikėlė tik pastatai, gimtinė liko po vandeniu. Tokie žmonės vadinami dugniečiais, kurie su savo daiktais pasiėmė ir prisiminimus. Kol gyva užlietų kaimų atmintis pasaka nesibaigs, o pro paveikslo langą prisiminimai gali parodyti visai kitokį vaizdą, nei matomas dabar.
Vienoje vietoje takas vedė gilia raguva – tai senas kelias į Pakalniškių kaimą. Kauno mariose iš viso paskendo 35 gyvenvietės, o 19 iš jų buvo visiškai sunaikintos. Neišliko net pavadinimai. Pakalniškių vietovardį išgelbėjo piliakalnis, kurį pasiekęs Kauno marių vanduo nustojo kilti. Pasak legendos, tai senovės Nemuno slėnio žemių valdovo Vaišvydo medinės pilies vieta, nuo kurios atsiveria viena gražiausių panoramų į kitapus marių stovintį Pažaislio vienuolyną.
Prie gražiai sutvarkyto ir lankymui pritaikyto Pakalniškių piliakalnio pažintinis takas baigiasi. Nesinori tikėti, kad dauguma atkeliavusių pažintiniu taku taip ir baigia kelionę patraukdami į gyvenvietę. Kalvomis, šlaitais ir marių pakrante einantis maršrutas toks įvairus ir įdomus, jog tie 3 kilometrai prabėgo nejučia. Statesnės įkalnės reikalauja ištvermės, tačiau ant stataus šlaito įrengta apžvalgos aikštelė ir per šlapvietę nutiestas medinių lentelių takas verti grįžimo atgal geltonuoju maršrutu.
