Pietryčių Lietuva – savitas, gražus kraštas, turtingas gamtos, istorijos ir kultūros paveldo objektais. Restauruoti dvarai, išpuoselėti parkai, tūkstančius hektarų besitęsiantys miškai – visa tai apibūdina Pietryčių Lietuvos regioną. Siūlome maršrutą, kuris leis aplankyti ryškiausius šio krašto objektus.
Lietuvos dvarų žemėlapyje atsirado dar vienas traukos objektas – Trakų Vokės dvaro sodyba. Na, gal ne visai tikslu sakyti „atsirado“ – jis visuomet čia buvo, tik iki pastarųjų metų buvo gana apleistas ir neprižiūrėtas, todėl net vilniečiai, kurių pašonėje šis dvaras įsikūręs, nežinojo apie jo egzistavimą. Šiandien, įsibėgėjus restauravimo darbams, Trakų Vokės dvaro sodyba jau pasitinka atsinaujinusiais rūmais, išpuoselėtu sodu, pasivaikščiojimo takais, šviečiančiu fontanu. Dvaro vidus vis dar tvarkomas, bet jame taip pat galima apsilankyti. Rūmuose vedamos ekskursijos, kur pristatoma dvaro istorija ir paskutinių jo šeimininkų grafų Tiškevičių gyvenimo ir buities detalės. Čia verta atvykti ir susipažinti su Lietuvos bajorijos istorija arba tiesiog pasivaikščioti po vaizdingas apylinkes.
Trakai – tik per 28 kilometrus į vakarus nuo Vilniaus nutolęs, ežerų apsuptyje įsikūręs, istorinis Lietuvos miestas. Galvės ežero saloje XIV – XV a. pastatyta tvirtovė yra, turbūt, žymiausia Lietuvos pilis. Apipinta legendomis, apdainuota poetų, daugybę kartų pavaizduota drobėse ir nuotraukose, ji yra vienas ryškiausių Lietuvos simbolių. Trakų salos pilyje šiandien veikia Trakų istorijos muziejus. Čia galima pasivaikščioti po senovinės pilies menes, apžiūrėti įrengtas ekspozicijas: pypkių, laikrodžių, baldų, porceliano, stiklo bei kaulo dirbinių rinkinius, monetų, medalių, senovinių žemėlapių, medžioklės trofėjų, papuošalų, buities rakandų, riterių šarvų bei ginkluotės, vertingų tapybos darbų. Iš viso muziejaus fonduose priskaičiuojama beveik 400 tūkstančių eksponatų. Pilyje taip pat veikia parodos, rengiamos edukacijos, kieme vyksta koncertai, festivaliai, šventės.
Pietryčių Lietuvoje stūksanti Medininkų pilis yra puikus gynybinio komplekso pavyzdys, kurį galima laikyti labiausiai išvystyta, autentiškiausia aptvarinio tipo pilimi ir vienu seniausių akmens ir plytų mūro architektūros paminklų bei gynybinių objektų Lietuvoje. Kadaise saugojusi Lietuvos valstybę nuo priešų antpuolių, šiandien ji yra istorijos muziejus. Pagrindiniame maždaug 25 m aukščio, 5 aukštų Medininkų pilies bokšte – donžone – įrengtos 4 ekspozicijų salės. Jose daug eksponuojami XIV–XVIII a. ginkluotės pavyzdžiai: patrankos, akmeniniai sviediniai, archeologiniai radiniai; X–XX a. sidabrakalių dirbinių kolekcija, LR Prezidento Algirdo Mykolo Brazausko medžioklės trofėjų ir medžioklės peilių kolekcija. Lankytojai taip pat supažindinami su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės mūro pilių istorija. Iš penktojo aukšto galima patekti į donžono atvirą apžvalgos aikštelę ir pasižvalgyti po Medininkų apylinkes.
Jašiūnų dvaras savo klestėjimo laikais buvęs apylinkės kultūros lopšiu, šiandien vėl po truputį susigrąžina šį statusą. Išlikusiuose autentiškuose klasicistiniuose XIX a. pradžios rūmuose, galima susipažinti su tų laikų būdingais interjero elementais, veikia muziejaus ekspozicija ir renginių salė. Rūmus supantis parkas paverstas rekreacine erdve, kurioje gali laisvai lankytis tiek miestelio gyventojai, tiek dvaro svečiai.
Paulavos (Pavlovo) respublika yra vienas unikaliausių reiškinių Lietuvos istorijoje. Tai XVIII a., baudžiavinės santvarkos laikais, visai netoli Vilniaus, Merkinėje, dabartiniame Šalčininkų rajone, gyvavusi autonomiška respublika, turėjusi savo konstituciją, herbą, prezidentą, valstiečių seimą, pinigus, iždą, savišalpos kasą, miliciją, mokyklą. Šiandien apie ją mums primena tik išlikę dvaro rūmų, arklidžių ir kitų pastatų fragmentai, tačiau XVIII a. 2-oje pusėje tai buvo vieta, kurioje buvo įgyvendinta radikaliausia ir progresyviausia valstiečių reforma Abiejų Tautų Respublikoje, akivaizdžiai parodžiusi baudžiavinės santvarkos neefektyvumą.
Paulavos (Pavlovo) respublikoje įrengti 3D stendai, žvelgiant pro kuriuos galima pamatyti, kaip dvaro pastatai atrodė XIX a. – XX a. pradžioje.
Dar vienas istorijos ir kultūros paveldo perlas, esantis pačiuose Šalčininkuose, – Vagnerių rūmai. Restauruotuose įspūdinguose XIX a. neoklasicistiniuose rūmuose išsaugota originali vidaus apdaila – „auksinė salė“, koklių krosnys. Šiandien Vagnerių rūmai yra vieta, kur gyvena mūzos – čia veikia Stanislavo Moniuškos menų mokykla, puošniose salėse rengiamos parodos, literatūros vakarai ir susitikimai, klasikinės muzikos koncertai. Vagnerių rūmus supa išpuoselėta aplinka, kurioje galima laisvai lankytis, pasivaikščioti, pailsėti, pasigėrėti rūmų architektūra.
Vilkiškių dvaras – vaizdingoje vietoje, ant Merkio kranto, įsikūrusi XIX a. dvaro sodyba Šalčininkų rajone. Aplink dvaro rūmus driekiasi valstybės saugomas parkas su liepų alėjomis ir pasivaikščiojimo takais. Ant pro pat dvarą pratekančio Merkio kranto yra įrengta poilsio zona su pavėsinėmis, stalais, kepsninėmis, laužavietėmis, persirengimo kabinomis ir lieptu. Šia stovyklaviete gali naudotis, tiek dažnai Merkiu praplaukiantys baidarininkai, tiek paiškylauti nusprendę dvaro bei parko lankytojai. Planuojama, kad šiuo metu restauruojamame dvare bus organizuojami kultūriniai renginiai, vyks edukacinės programos.
Rūdninkų girios biosferos poligonas
Rūdninkų girios biosferos poligonas – vieta kur susipina liūdna istorija ir unikali gamta. Vietos akcentas – kontinentinės kopos – atvira smėlyno plynė, susiformavusi dėl nuolat mėtomų bombų sukeltų gaisrų, nes sovietmečiu čia buvo karo lakūnų pratybų poligonas. Šalia kopų ištisi girios plotai, apaugę, viržiais, kerpėmis ir skurdžiais medeliais, kurių reljefas, akivaizdu, buvo suformuotas bombų smūgių. Žygis po unikalųjį Rūdninkų girios biosferos poligoną, nepakartojama patirtis, paliekanti stiprų įspūdį.
Dieveniškių istorinis regioninis parkas
Ar pamenate tą keistai išsikišusią Lietuvos žemėlapio „uodegėlę“, lyg pusiasalis įsiterpusią į Baltarusijos teritoriją? Tai va, būtent toje „uodegėlėje“ arba, kitaip, „Dieveniškių kilpoje“ yra įsikūręs Dieveniškių istorinis regioninis parkas, turtingas gamtos, istorijos ir kultūros paveldo lankytinais objektais. Čia atvykę, pirmiausia, rasite puikų ir labai paslaugų lankytojų centrą, kur prieš pradėdami kelionę po parką galėsite gauti nuorodas, patarimus ir atsakymus į visus jums rūpimus klausimus. Dieveniškių istoriniame regioniniame parke galėsite aplankyti savo struktūrą išlaikiusius XVI – XVII a. etnografinius gatvinius rėžinius kaimus, lietuvių genčių pilkapynus (Poškonių ir Stakų), tūkstantmečius ąžuolus (Grybiškių ir Stakų), Rimašių akmenyną ir kitus didžiulius, vardus turinčius riedulius, kurie yra neatsiejama Šalčininkų krašto mitologijos dalis, užkopti į Bėčionių piliakalnį, nuvykti prie Norviliškių pilies. Susipažinti su regioninio parko gamta ir aplankyti kuo daugiau įžymybių bus lengviau keliaujant parko direkcijos sudarytais pėsčiųjų, dviračių ir automobilių maršrutais ir Gaujos pažintiniu mokomuoju taku.
Norviliškių pilis – tai XVI a. renesansinės gynybinės architektūros kompleksas, kartu su vartų bokštu ir gynybiniu bokštu sudaręs tipišką uždarą gynybinės pilies sistemą su kiemu centre. Pilį XVI a. pabaigoje pastatė Šorcų šeima, o 1617 m., siekdama šiame krašte skleisti katalikų tikėjimą, perleido ją Vilniaus „mažiesiems broliams“ pranciškonams, kurie rūmuose įkūrė vienuolyną. 1832 m., po sukilimo, vienuolynas imperinės Rusijos valdžios buvo uždarytas, netrukus jame įkurdintos kareivinės. 1904 m., iškeldinus kareivines, pilyje įkurta mergaičių mokykla, kuri ten veikė iki Pirmojo pasaulinio karo. Po to, iš esmės, bešeimininkiu tapęs pilies kompleksas iš lėto nyko iki pat XXI a. pradžios, kai buvo restauruotas ir atvertas lankytojams, kaip viešbutis ir restoranas, kuriame, iš anksto užsiregistravus, galima ne tik paragauti viduramžiškų patiekalų, bet ir išgirsti apie jų valgymo tradicijas, pilies istoriją ir dar daug kitų vietinio „vienuolio“ pasakojamų įdomybių.
Straipsnis yra projekto, įgyvendinamo pagal priemonę „Turizmo paslaugų ir produktų inovacijos“, gavus finansavimą iš Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūros, iš Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos skirtų lėšų, dalis.
