Ar žinojot, kad jūrą galima rasti ne tik prie jūros? O mini Olando kepurę su visais 29 vėjais, dangų remiančiom pušim ir savo skardžiu – ne tik aplink mano taip mylimą Klaipėdą?
Yra tokia kita – pusiau jūra su mini Olandu. Tik arčiau Ir pigiau. Suvalkietiška jūra. Suvalkiečiai taupūs, tai ir jūrą, kai nori, randa arčiau.
Jūra ne prie jūros – taip ją pakrikštijau aš. Sakyčiau jūros konkurentė. Bet mano jūra, kaip ir meilė, konkurentų neturi.
Šitą jūrą ne prie jūros galima aplankyti iš visų pusių ir visur ją rasit kitokią.
Aš šitą suvalkietiškos jūros pusę radau prieš kelis „čielus“ metus. Bet ji turi savo matomą pabaigą ir matomus kraštus horizonte.
Kauno jūra Kauno mariose. Gali niurkyt ją iš visų pusių. Ir kiekvienoj pusėj – ji skirtinga!
Viena iš tų pusių yra Mergakalnis. Vieta, kurioje trepsi ne tik panos. Prieš kelis metus, kai ją atradau, man ji labai patiko. Patinka ir dabar.
Šiandien, pakeliui iš sostinės namo, ją aplankiau vėl. Atvažiavau įrėminti saulę žanduose ir pasimatuoti pusiau pavasarį su dangų remiančiom pušim. Stovint čia aukštai, priešais save matai plūduriuojančią Paukščių salą ir Kruonio HAE. O po Tavo kojomis-aukščiausias Kauno marių skardis (42 m).
Legendos, sako, o gal meluoja, kad nuo šito skardžio žemyn buvo metamos palaidos moterys. Įdėdavo jas į statines kartu su pasiutusiomis katėmis ir žemyn nuo kalno. Na pas mane laki vaizduotė…
Tai bandau įsivaizduoti… Ir galvoju: o tai kodėl nėra Bernakalnio? Matai vyrai tai jau šventi ir nuo skardžių jų nieks nemėtė?
Na šiandien čia ramu…, niekas nieko nenumetė. „Bačka“ tuščia. Nors katės tyliai murkia. Gal panos nebe palaidos? Arba tų palaidų į bačką neįgrūsi?
Kiti sako, kad nuo skardžio į šitą jūrą nušoko turtingo pono dukra, kuriai tėvas uždraudė mylėti neturtingą arklininką. Nelaiminga seilė meilė.
Dar sako, kad dabar, kai būna pilnatis, o Nemune atsispindi citrininis mėnulis, jie mato plaukus šukuojančią ir dainuojančią merginą. Na, naktį netikrinau, bet tikiuosi, kad tos nuskendusios Meilės nepamatysit nei vienas.
Tie, kas galvoja legendas galėtų prigalvot „biškį“ linksmesnių… Tai numetė. Tai nuskendo…
Bet Mergakalnis tikrai vertas „grieko“!
Dieną čia kvepia ta pusiau jūra. Nors ir be kopų, ir be didelių bangų, bet pušys remia dangų ir aplink garsiai kvėpuoja ramybė. Trepsėtojų beveik nėra. Bet saulėlydžių suoliukai yra. Su vaizdu, kuris tikrai paglostys širdis.
Dar ir pasaką apie nuskendusį Nemuno slėnį, šalia įrėmintos saulės galėsit paskaityt. Ir vėl nuskendusį… Taip taip, čia istorija.
Bet aš labai norėčiau pamatyti ir pakalbinti tuos legendų galvotojus ir rašytojus.
P. S. Pabandysiu surasti Bernakalnį. Jei rasiu – pranešiu. Pažiūrėsim, kokios ten sklando legendos…
O galbūt jį esate radę jūs?
Lina Mureikaitė
Įspūdžių kolekcionieriai
https://www.facebook.com/Ispudziukolekcionieriai
