Vilkaviškis yra vienas senesnių Sūduvos miestų, istorijos metraščiuose minimas nuo XVI a. pradžios. 1660 m. Vilkaviškiui buvo suteiktos Magdeburgo teisės. Miestas įsikūrė Šeimenos ir Vilkaujos upių santakoje. Jame gyveno daug pirklių, amatininkų, nes per Vilkaviškį ėjo kelias į Prūsiją. Didžioji bendruomenės dalis buvo žydai, todėl Vilkaviškyje stovėjo viena seniausių ir gražiausių Lietuvoje medinių sinagogų, statyta daugiau kaip prieš 400 metų.
Vilkaviškio miestui herbas buvo suteiktas 1697 m. rugsėjo 19 d. Herbo simbolį nulėmė ta aplinkybė, kad Vilkaviškiui tapti miestu padėjo didikų Pacų giminė. Šios giminės herbe nuo seno vaizduojama dviguba sidabrinė lelija raudoname lauke. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždininko St. Paco ir jo sūnaus kanclerio Kristupo Paco garbei ir teisėms į miestą pažymėti Vilkaviškio herbas panašus į Pacų herbą. Ši parinkta simbolika tik patvirtina, kad jo savivaldos teisių ir heraldikos iniciatoriai buvo Lietuvos didikai Pacai. Lelija heraldikoje gėrio, vilties, dorovingumo ženklas. Balta spalva simbolizuoja skaistumą, mėlyna – didingumą ir grožį. Herbo skydo forma, smailėjanti į apačią, pabrėžia jo kilmę iš Prancūzijos.
Vilkaviškio dvaras galėjo būti įkurtas po 1744 m. Panaikinus baudžiavą dvaru imta vadinti tik dvaro sodybą su tam tikru žemės plotu. Vilkaviškio dvare 1812 m. birželyje apsistojęs Prancūzijos imperatorius Napoleonas miesto laukuose surengė kariuomenės paradą ir paskelbė atsišaukimą – faktišką karo pradžios paskelbimą Rusijai. Pasakojama, kad Napoleonas pažadėjęs, jei laimės karą prieš Rusijos imperiją, Vilkaviškį padarysiąs mažuoju Paryžiumi. Napoleono buvimą mūsų mieste beveik pusantro šimto metų priminė liepa kurijos sode ir girnų akmens stalas, prie kurio sėdėjo imperatorius. Šiandien tai byloja tik nuotraukose įamžintos istorijos relikvijos. Tačiau netoli Gižų pieninės yra kauburys, kurį, anot pasakojimų, šalmais supylė Napoleono kariai – mat ten stovėjęs imperatorius ir žvelgęs į pražygiuojančias armijos voras. Prie plento iš Vilkaviškio į Pilviškius, maždaug už pusantro kilometro nuo miesto, alyvom ir brūzgais apaugusios rėpso pamirštos mirusių Napoleono karių kapinaitės. Pirmojo pasaulinio karo metais dvare gyveno vokiečiai.
Vėliau dvarą su 80 ha žemės nupirko kunigai, kadangi šalia buvo kunigų seminarija. Dvare įsikūrė Vilkaviškio vyskupijos kurija, čia gyveno vyskupai. 1940 m. dvaras buvo likviduotas, vykdant sovietinį žemės reformos įstatymą. Antrojo pasaulinio karo metais dvaras buvo tuščias, po karo įsikūrė Vilkaviškio tarybinio ūkio administracija.
Carinės Rusijos laikais Vilkaviškis, būdamas Mažosios Lietuvos pasienyje, tapo svarbiu gabenamos draudžiamos lietuviškos spaudos platinimo centru. 1926 m. Vilkaviškis tapo vyskupijos centru, o parapijos bažnyčia – katedra. Antrojo pasaulinio karo metu Vilkaviškis buvo sugriautas, išliko tik 10 procentų pastatų, liko nenukentėję tik 48 pastatai. Neveltui tų dienų armijos laikraščiuose mūsų miestas vadinamas „Mažuoju Stalingradu“. 1950 m. panaikinus apskritis, Vilkaviškis tapo rajono centru. Daugelis gyvenamųjų namų imta statyti tik šeštojo dešimtmečio pabaigoje ir septintojo pradžioje. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1991 m. atstatytas Nepriklausomybės paminklas, 1996 m. atidengtas J. Basanavičiaus paminklas, 1998 m. – V. Kudirkos paminklinis biustas. Tais pačiais metais atstatyta Vilkaviškio katedra.
Apie suvalkiečius sukurta daug šmaikščių anekdotų. Žiūrėk, kad krimstels, tai neturi akių kur dėt. Mes lyg kokie bulgarų gabroviečiai: savanaudžiai, godai, nevėkšlos (mat kaimuose pirčių nebūta). Nors Vilkaviškis pačiame Suvalkijos centre, apie save, žinoma, suvalkiečiai galvoja geriau. Pats Vilkaviškis, kaip miestas, niekad nebuvo Lietuvoje garsus. Tačiau apskrityje išvydo pasaulį tiek būsimųjų garsenybių, kad gali pavydėti kiti rajonai. Tai dr. J. Basanavičius (Ožkabaliai), dr. V. Kudirka (Paežeriai), S. Nėris (Alvitas – Kiršai). Ir koks paradoksas – ne ką apie Vilkaviškį nutuokdavo daugelis kitų apskričių gyventojų – yra toks, ir tiek, – tačiau kiekvienas šviesesnis Lietuvos žydas žinojo, jog „seniausias ir brangiausias Lietuvoje žydų Šventraščio rankraštis“ saugomas Vilkaviškio sinagogoje. Vilkaviškiečiai gali pasigirti, kad Virbalyje žemės turėjo net pats Martynas Mažvydas. Miesto laukuose Napoleonas paskelbė karą Rusijai. Todėl Vilkaviškį mini ir L. Tolstojus.
Vilkaviškis išaugo iš kaimo, įsikūrusio XVI a. antroje pusėje Birštono girios vakariniame pakraštyje, Vilkaujos ir Šeimenos santakoje. Pro jį ėjo kelias iš Kauno į Prūsiją. Miesto pavadinimas kildinamas iš gyventojo, pavarde Vilkas ar Vilkaujiškis, atsikėlusio iš anapus Nemuno, arba nuo Vilkaujos upelio. Apie Vilkaviškį esti daug padavimų. Štai vienas padavimas apie Vilkaviškį:
„Lygus Sūduvos kraštas senovėje miškais liūliavo. Jis buvo ir priešams, ir saviems neprieinamas. Tik vėliau žmonės pradėjo tuos miškus retinti, kurti naujas sodybas. Mažėjo Sūduvos miškai, lietuvio kirvio paliesti, bet vis dar liko jo dideli plotai: nuo Prienų, dabartinės Marijampolės, vokiečių sienos ligi Nemuno ėjo miškai. Tuos miškus raižė upeliai, juose telkšojo pelkės ir balos. Ne kartą į šiuos miškus atkreipdavo akį lietuvis, ieškodamas naujų sodybų, ne kartą į juos mėgino įžengti drąsus medžiotojas, bet jų gilumą kas galėjo pasiekti? Tačiau atsirado vienas drąsuolis, leidosi į miško gilumą, nebijodamas pelkių, nebijodamas žvėrių. Ilgai klajojęs, rado vieną aiškesnę vietą – dviejų nedidelių upelių santaką (gal tai vieta, kur dabar stovi viešoji biblioteka). Prie jos netoli buvo plati aukštumėlė, ir čia nutarė perkelti savo sodybą. Grįžęs saviškiams papasakojo apie naujai atrastą sodybą, tik baisėjosi vieno dalyko – daugybės vilkų.
– Prie to upelio tikra vilkauja, tiek daug vilkų.
– Tai mes į tą vilkaują ir eisime gyventi? – klausė kiti šeimos nariai.
Ir teko artimesniajam prie aukštumėlės upeliui Vilkaujos vardas.
Atsiskyrė viena šeimyna, nuėjo į miško tamsumas ir su kitais žmonėmis retai tepasimatydavo.
Ir kiti žmonės ne pavarde tą žmogų žinojo, tik kaip Vilkaujos gyventoją. Netrukus jo sodyba išsikirto skynimus, išplėšė kelmus, o šioje žemėje atsirado derlingos varsnos. Ir pasklido apie tą Vilkaujiškį, Vilkaujos gyventoją, gandas po plačias apylinkes, pasiekė net aukštus ponus. Išsirengę į medžioklę jie ir panoro pamatyti tą vienišą girių gyventoją, žmonių vadinamą Vilkaujiškį.
Nuo tada Vilkaujiškis džiaugėsi, gėrėjosi ne tik savo sodyba, bet ir brangiais svečiais.
Bėgo metai, miškai siaurėjo, atsirado ir daugiau toje vietoje gyventojų, bet visi tik Vilkaujiškį težinojo. Tada atsirado į didėjančią sodybą naujų kelių, pro ją keliavo iš Prūsų į Kauną, iš Sūduvos gilumos į panemunes. Žmonės toli toli žinojo Vilkaujiškį, net už Lietuvos sienų, tik daug kas nežinojo, kad tuo vardu buvo vadinamas pirmasis tos vietos gyventojas.
Taip atsirado Sūduvos žemėlapy nauja vieta – Vilkaujiškis, tik ne ilgam: sunkų Vilkaujiškio tarimą imta keisti į lengvesnį, sklandesnį, ir netrukus visi žmonės mielai sutiko perkrikštytą – Vilkaviškį.“
Vilkaviškio Švč. Mergelės Marijos apsilankymo katedra
1870 – 1881 m. klebono kun. Antano Lesnevskio ir vikaro kun. Jono Siaurusaičio rūpesčiu Vilkaviškyje pastatyta mūrinė neoromaniško stiliaus bažnyčia. 1884 m. vysk. Juozapas Oleka ją konsekravo Švč. Mergelės Marijos Aplankymo titulu. 1926 m. įsteigus Vilkaviškio vyskupiją, ši bažnyčia tapo katedra.
Antrojo pasaulinio karo metu katedra beveik nenukentėjo: buvo apgriauti bokštai ir sienos, pramušti skliautai. Jos remontui būtų pakakę pusės metų, tačiau sovietinė valdžia katedros remontuoti neleido ir pabaigė ją griauti. Pamatai buvo užpilti žemėmis ir apaugo krūmais. Katedros vietoje įrengtas skveras.
Vilkaviškio vyskupijai atgavus pilną savarankiškumą, nuspręsta statyti naują katedrą ant senosios pamatų. Tai buvo nelengvas darbas, nes senasis katedros projektas neišlikęs. Naują statybos projektą parengė Dailės akademijos docentas J. Palaima, remdamasis senomis fotografijomis ir žmonių prisiminimais.
Parapijos klebonas kun. Vytautas Gustaitis ir architektų grupė, vadovaujama prof. Vytauto Nasvyčio, 1991 m. pradėjo katedros statybą. Tų pačių metų rugpjūčio mėnesį pašventinti pamatai. Pašventinimo iškilmėse, be vysk. Juozo Žemaičio MIC, dalyvavo šioje parapijoje darbavęsi Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius SJ ir Panevėžio vyskupas Juozas Preikšas. Į pamatą įdėta kapsulė su katedros istorija, pamatų projektu ir statytojų vardais. Vysk. Juozas Žemaitis MIC įmūrijo pirmą akmenį.
Ne tik parapijiečių, bet ir visos vyskupijos bei geradarių iš užsienio remiami darbai vyko gana sparčiai ir buvo baigti 1998 m. pirmoje pusėje. 1998 m. liepos 11 d. naująją Vilkaviškio katedrą konsekravo vysk. Juozas Žemaitis MIC, dalyvaujant Apaštaliniam Nuncijui arkivyskupui Erwin Josef Ender, Respublikos prezidentui J. E. Valdui Adamkui, Vilniaus ir Kauno arkivyskupams metropolitams Audriui Juozui Bačkiui ir Sigitui Tamkevičiui SJ, Paderborno (Vokietija) arkivyskupui Johannes Degenhardt, Kölno kardinolo augziliarui vyskupui Manfred Melzer, Elko (Lenkija) vyskupui Wojciech Ziembai, kitiems Lietuvos ir Lenkijos vyskupams, kunigams bei garbingiems svečiams ir minioms tikinčiųjų.
1998 m. rugpjūčio 23 d., švenčiant šv. Jono Krikštytojo Nukankinimo atlaidus, buvo perskaitytas dekretas, kuriuo kanauninkui Vytautui Gustaičiui Šventasis Tėvas suteikė garbės prelato titulą. Taip buvo įvertintas jo darbas atstatant sugriautą katedrą.
2001 m. rugsėjo 2 d. katedroje iškilmingai paminėtas Vilkaviškio vyskupijos 75-erių metų jubiliejus. Iškilmėse dalyvavo Lietuvos ir kaimyninės Lenkijos episkopatų, Seimų ir Vyriausybių, vyskupijos teritorijoje esančių apskričių, miestų ir rajonų valdžios atstovai, katalikiškųjų organizacijų nariai, kunigai, seserys vienuolės, Palaimintojo Jurgio Matulaičio kunigų seminarijos auklėtiniai ir gausi minia tikinčiųjų.
2003 m. liepos 6 d. pašventinti nauji katedros varpai, nulieti Lenkijoje, Kraševskių varpų liejykloje. Mažiausias pavadintas šv. Jono Krikštytojo, vidurinysis – šv. Antano ir šv. Juozapo, o didžiausias – Švč. Mergelės Marijos ir šv. Kazimiero vardu. Šiokiadieniais mažasis varpas skamba prieš rytines Mišias, vidurinysis skelbia vidurdienį ir kviečia į vakaro Mišias, o per iškilmes gaudžia visi trys varpai kartu.
Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčia įrengta buvusioje cerkvėje, pastatytoje 1894 m. 1922 m. perduota katalikams. 1944 m., kai buvo nugriauta katedra, į šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčią perkeltos šventųjų relikvijos. Bažnyčia yra stačiatikių cerkvėms būdingos struktūros ir ašinės trijų dalių kompozicijos, su varpinės bokštu virš prieangio. Viduje dominuoja aukšta navos erdvė. Yra trys altoriai.
Paežerių dvaras
Paežerių dvaro sodyba – unikaliausias Sūduvos krašto dvarų kultūros paveldo objektas, turintis istorinę, architektūrinę, urbanistinę ir kraštovaizdinę vertę. Dvaro ansamblis 1992 m. įtrauktas į saugojamų objektų sąrašą kaip respublikinės reikšmės kultūros vertybė ir vertinamas kaip vienas raiškiausių perėjimo iš baroko į klasicizmą laikotarpio dvarų sodybinių ansamblių Lietuvoje.
Paežerių dvaro pradžia turėtų siekti seniausių Sūduvos dvarų kūrimosi laikus – XVI-XVII a., kai šis kraštas buvo intensyviai apgyvendinamas. Nuo XVII a., vidurio dvaro valda priklausė stambiems magnatams Raudondvario Zabieloms. Rezidentinius rūmus Paežeriuose pasistatė Simonas Zabiela (1750-1824). Dvaro sodybos ansamblį suprojektavo ankstyvojo ir brandaus klasicizmo atstovas, kūrybingas architektas Martynas Knakfusas (1740 – 1821), kuris čia gyveno po 1794 m. sukilimo.
Į Paežerių dvarą veda kaštonų alėja. Priešais rūmų fasadą driekiasi parteris. Už rūmų, šiaurinėje dalyje, buvusio kanalo link, ežero pakrantėje kadaise vedė terasomis suformuota parko dalimis nusidriekusi tuopų alėja. Pietvakariniame vejos krašte – dvaro oficina su prie jos prisišliejusiu neogotikinio stiliaus Belvederio bokštu. Už oficinos išlikęs ledainės pastatas bei buvusi dvaro kiaulidė. Rūmų parteryje augantis senasis glaustašakis ąžuolas, pagal legendą, pasodintas dvaro įkūrimo proga. Paežerių dvaro parkas ir sodas, užimantis 12 ha plotą, šiaurinėje dalyje šliejasi prie Paežerių ežero. Tai mišraus tipo parkas su pratekamųjų tvenkinių sistema bei išlikusiomis liepų alėjomis.
Mirus paskutiniam Gauronskiui, našlė Ona Gauronskienė apsigyveno dvare. 1939 m. dvarą iš jos nupirko Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signataras, bankininkas Jonas Vailokaitis (1886-1944). Jo iniciatyva buvo rekonstruotas interjeras: įvestas centrinis šildymas, nugriautos dekoratyvinių koklių krosnys.
1940 m. J. Vailokaitis emigravo į Vokietiją, o dvare įsikūrė Žemės ūkio mokykla, kuri iš rūmų buvo iškelta
1942 m., nes čia įsikūrė vokiečių okupacinės valdžios generalinis komisaras F. A. fon Rentelnas.
1945-1947 m. Paežerių dvaras buvo Vilkaviškio tarybinio ūkio centras.
1952-1994 m. dvaro ansamblis priklausė Vilkaviškio melioracijos statybos valdybai.
1994-1995 m. Paežerių dvaras tapo Vilkaviškio rajono savivaldybės nuosavybe.
1995 m. jis buvo perduotas Lietuvos dailės muziejui.
Nuo 1997 m. Paežerių dvaro rūmuose įsikūrė Vilkaviškio krašto muziejus.
Restauravus dvaro oficiną, apžvalgos bokštą, ledainę, čia įkeliamos krašto muziejaus ekspozicijos, o rūmuose 2004 m. įkuriamas Sūduvos (Suvalkijos) regioninis kultūros centras.
2016 m. vasarą abi įstaigos sujungtos. Dabar čia veikia Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centras-muziejus.
Rūmų aplinką pagyvina naujai įrengti pasivaikščiojimo takai parke.
Paežerių dvaras garsėja klasikinio pobūdžio muzikiniais vakarais, edukacinėmis programomis, Sūduvių amatų švente, Paežerių dvaro festivaliu, dvarų senovinės muzikos festivaliu „Viva la musica“ ir kitais renginiais.
Jono Basanavičiaus gimtoji sodyba ir Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolynas
Jonas Basanavičius gimė 1851 m. lapkričio 23 d. septintą valandą vakare pusgyvis. Tėvų pasakojimu, tik po geros valandos pastangų, trinant šepečiu kojų padus, ar kokiu kitu stebuklu, kūdikis „atsigaivalėjęs“. „Tėvai jau tada mane, nors pusgyvį, prižadėję į kunigus leisti, jei tik Dievas teiksiąsi dvasią įkvėpti į mano menką kūnelį“ (rašė J. Basanavičius). Išsigandę, skubėdami tėvai, užmiršę tradicinius krikštynų papročius, rytojaus dieną nuvežė silpnutį naujagimį Bartninkų bažnyčion, pakrikštijo tos dienos šventojo Jono nuo kryžiaus vardu. Negalavimai nepakenkė normaliam kūdikio vystymuisi – nuo ankstyvos kūdikystės turėjo gerą atmintį. Jis prisimena net tuos laikus, kai rėpliojo po aslą ritinėdamas obuolį. Arba kai jį tėvas mažutį kartais pasiimdavo į lovą, bučiuodavo ir savo ataugusia barzda liesdavo jo veidelį. Tėvo mylimas, motinos lepinamas, gimtinės pirkios aplinkos globojamas, vienturtėlis leido nerūpestingas dienas. Netoli jį nunešė jo basos vaikiškos pėdos. Nuo kalnų viršūnių stebėdamas, nematė jis viliojančio laimingo, vaivorykštės juosta apjuosto krašto, kaip niekas nerado amžinos jaunystės šaltinio. Bet šių, daug kartų matytų gamtovaizdžių sukelti vaizdiniai, jo jautrioje sieloje įžiebė vieną iš jo gyvenimo kryptį nušvietusių žiburėlių. Lyg norėdamas tai pasakyti visiems, jau į šeštąjį savo gyvenimo dešimtmetį bežengdamas rašė: Kaip „dailūs Šešupės krantai jautrią V. Pietario širdį pritraukė ir joje pirmuosius apsireiškimus sąžiniškos meilės dėl savo tautos ir žemės įknietė, taip ir Basanavičiaus lietuviškumui Vartų kalnai, Piliakalnių piliakalnis, slėniai ir kita „nemenką įtekmę turėjo“. Matyt, nuo mažens jautęs, kad aukščiausius kalnus ir gražiausius slėnius tegalima matyti vaikystės dienomis gimtajame krašte (citata iš Juozo Rudzevičiaus knygos „Ten gimė, augo dr. Jonas Basanavičius“). Jono Basanavičiaus gyvenimas, veikla, asmenybė ir nuopelnai lietuvių tautai susilaukė daugelio nuodugnių tyrinėjimų ir dar ateityje nuolatos bus tiriami bei apmąstomi, tad ypač tiktų ir būtų įdomu pažinti mažiau tyrinėtą basanavičianistikos sritį, o būtent – gimtąją aplinką, kuri iš mažens ugdė jo lietuvišką sielą. Ten, kur gimė ir augo Jonas Basanavičius, o ne svetimuose kraštuose, kur jam teko praleisti didžią gyvenimo dalį, turėtume ieškoti ištakų, kurios pažadino susidomėjimą garbinga Lietuvos praeitimi, įkvėpė skaidrią tėvynės meilę, suteikė nuojautą iš žmonių kasdieninės kalbos atrinkti visiems suprantamus, iš gilumos sielos kylančius žodžius, kuriais parašęs „Aušros“ programinę prakalbą, ją perskaitęs, pats graudžiai apsiverkė ir iš akių riedančiomis ašaromis sudrėkino rankraštį. Štai šis Lietuvos mažas kraštas išaugino šį didį žmogų – Joną Basanavičių. Prisikėlusi tauta atsidėkodama jam garbingą Lietuvos Patriarcho vardą suteikė. 1866-1873 m. mokėsi Marijampolės gimnazijoje. 1873 m. įstojo į Maskvos universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą. 1874 m. perėjo į Medicinos fakultetą. Greta studijavo Lietuvos istoriją ir archeologiją, rinko lietuvių tautosaką, rūpinosi pralaužti spaudos draudimą, leisdamas populiarias knygeles. 1879 m. gavo gydytojo diplomą, trumpai dirbo Ožkabaliuose, Vilkaviškyje. Rūpinosi lietuvybės reikalais, ieškojo galimybių leisti užsienyje lietuvišką laikraštį Lietuvai. 1883 m. pradėjo eiti laikraštis „Aušra“, kurio redaktoriumi ir leidėju buvo J. Basanavičius. Jo iniciatyva sušauktas lietuvių seimas Vilniuje, įsteigta tautinė demokratinė lietuvių partija. 1917 m. lietuvių konferencijoje J. Basanavičius buvo išrinktas Lietuvių Tarybos nariu. 1918 m. vasario 16 d. pasirašė Nepriklausomybės deklaraciją. Mirė 1927 m. vasario 16 d. Vilniuje, palaidotas Rasų kapinėse.
1989 m. balandžio mėnesį šalia gimtosios J. Basanavičiaus sodybos buvo pradėtas sodinti Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolynas. Tris savaitgalius žmonės važiavo iš visos Lietuvos ir ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos, Gudijos bei Kaliningrado srities lietuviai. Vežė ir sodino ąžuoliukus, liepaites, eglaites ir kitus Lietuvoje nuo seno augusius medžius. Kiekvieną savaitgalį važiuodavo vis daugiau žmonių, kol buvo užsodinta 30 ha plotas.
Garbingiausioje vietoje ant aukurų kalno pasodinti ąžuoliukai didiesiems mūsų tautos vyrams: J. Basanavičiui, S. Daukantui, A. Smetonai, D. Poškai, Vydūnui ir kitiems. Po tragiškų 1991 m. sausio 13-osios įvykių pasodinta 13 vardinių ąžuoliukų ir viena liepaitė žuvusiems atminti.
Dabar Tautinio atgimimo ąžuolynas užima 39,4 ha ir jame auga apie 8400 ąžuolų. Ąžuolyne gyvena dvi šeimynos stirnų, kiškiai ir lapė, o vakarais apie sodybą šmirinėja kiaunės ir šeškai.
Pasodinus ąžuolyną imta galvoti apie visos sodybos atstatymą. Šiuo metu atstatyta stuba, klėtis, tvartai, kluonas. Reikia atstatyti „aliejinyčią“ ir jaują. Atstačius gyvenamąjį namą (stubą), jame įrengta muziejaus ekspozicija. Eksponatai atspindi J. Basanavičiaus gyvenimą ir veiklą. Klėtyje eksponuojami buities daiktai ir rakandai, surinkti Ožkabaliuose ir Bartninkų seniūnijos kaimuose. Kiekvienais metais balandžio mėnesio paskutinį šeštadienį sodyboje vyksta Signatarų sueigos. Vyksta tradiciniai renginiai: apskrities klojimų teatrų ir folkloro kolektyvų festivaliai „Žaliasis ąžuolėli“, „Joninių šventė“ ir kiti.
Lankytojai čia laukiami visada. Čia galima sužinoti apie Tautos atgimimo patriarcho ir jo šeimos gyvenimą. Pasivaikščioti po jau ūgtelėjusį ąžuolyną, pasivaišinti gilių kava.
Vinco Kudirkos gimtinė
Sodybą prie Paežerių ežero įkūrė rašytojo Vinco Kudirkos tėvas Motiejus. Pirmojo pasaulinio karo metais sodyba buvo sugriauta, liko tik klėtelė, kurią V. Kudirka ypač mėgo. 1965 m. Vinco Kudirkos tėviškės sodyboje mokytojas Stasys Ankevičius įkūrė muziejų, kuris 1995 m. tapo Vilkaviškio krašto muziejaus padaliniu. Minint Vinco Kudirkos 140-ąsias gimimo metines, skverelyje, netoli Vilkaviškio rajono savivaldybės (S. Nėries g. 1), 1998 metais gruodžio mėnesį atidengtas tautos atgimimo žadintojo, švietėjo, rašytojo dr. V. Kudirkos paminklinis biustas (skulpt. Antanas Žukauskas).
Piliakalnių piliakalnis
Lietuvos senovę primena rajone esantys didingi piliakalniai. Piliakalnių piliakalnis – tai buvusi V – XII a. gyvenvietė ir pilis su priešpiliu. Manoma, kad čia buvo kunigaikščio Margirio pilis. Netoli piliakalnio esantis Margų ir Pelenių kaimai bei kai kurie kiti faktai leidžia daryti prielaidą, kad taip ir yra. Piliakalniui apsaugoti nuo neigiamos turistų įtakos įrengtas lankymo takas ir poilsiavietė.
Piliakalnių piliakalnis yra į pietus nuo Piliakalnių kaimo, kairiajame Aistos krante. Jo papėdėje rasta V-XIV a. įtvirtintos gyvenvietės liekanų. 1961 m. Istorijos instituto archeologai ištyrė dalį aikštelės ir gyvenvietės.
Piliakalnį archeologas P. Kulikauskas datuoja XII-XIV a., archeologas G. Zabiela – XIII a.; papilį P. Kulikauskas datuoja V-XIV a. J. Basanavičius piliakalnį laikė Pilėnų pilies vieta. Savo nuomonę jis rėmė netoli esančiu Pelenių k. pavadinimu.
Piliakalnio aikštelėje kultūrinis sluoksnis iki 0,6 m storio su statinių liekanomis, akmenų grindiniais ir įvairiais dirbiniais. Papilyje aptiktas 0,6-0,8 m storio kultūrinis sluoksnis.
Pasakojama, kad piliakalnio pylimo išorinis šlaitas buvęs išgrįstas akmenimis, kuriuos nurinkęs Piliakalnių dvarininkas ir pasistatęs tvartą. Taip pat vietos žmonės pasakoja, kad keliose vietose piliakalnį bandęs kasinėti J. Basanavičius, kuris radęs ornamentuotų šukelių.
Ištirtas plotas yra 630 kv. m. Iš jų – 370 kv. m. piliakalnio aikštelėje ir 260 kv. m papilyje.
Radiniai piliakalnyje: rasta geležinis peiliukas, yla, žalvarinės plokštelinės segės, žiedai, įvijos, moliniai verpstukai, akmeninis galąstuvas, lipdyta grublėtu paviršiumi ir žiesta (dalis puošta bangelėmis ir lygiagrečiais grioveliais) keramika.
Radiniai papilyje: geležinis ietigalis, peiliukas, žalvarinė pasaginė segė, grandinėlė, kaulinė yla – adiklis, lipdyta brūkšniuotu ir grublėtu paviršiumi bei žiesta keramika.
Visi radiniai saugomi Lietuvos Nacionaliniame muziejuje.
2003 m. Bartninkų seniūno Petro Čirvinsko iniciatyva pagal Kultūros vertybių apsaugos departamento Marijampolės teritorinio padalinio nustatytas sąlygas vykdyti piliakalnio tvarkymo darbai, kurie buvo labai gerai įvertinti Archeologijos paveldo išsaugojimo geriausių darbų konkurse. Šių darbų organizatorius apdovanotas pagyrimo diplomu. Šiuo metu tai vienas iš patraukliausių Marijampolės apskrityje visuomenės ir turistų lankomų objektų.
Piliakalnių piliakalnis yra Bartninkų seniūnijoje. Buvo stengiamasi maksimaliai apsaugoti jį ir nuo galimos neigiamos turistų įtakos. Padarytas Piliakalnio lankymo maršrutas, laiptai, takas, poilsio aikštelė, ugniakuras.
Maumedžių giraitė
Prie pat sienos su Lenkija yra 150 metų senumo maumedžių giraitė, įrengta poilsio aikštelė. Šioje vietoje auga daugiau kaip 60 maumedžių, savo viršūnes iškėlusių į maždaug 30 metrų aukštį. Tai tikras įvairių paukščių „daugiabutis“.Tai vienintelis spygliuotis, kuris nepaklūsta savo giminės tvarkai. Rudenį maumedžių spygliai pagelsta ir nukrinta, o pavasarį vėl išsprogsta – šviesiai žali, minkšti. Maumedžiai žiemoja plikomis šakomis, apsikaišę nedideliais, pailgais ovaliais kankorėžiais. Vasarą šie būna rausvi, vėliau paruduoja ir ant šakų kabo keletą metų (nelygu rūšis). Šakos gauna pakankamai šviesos, auga greitai. Gyvena iki 600 metų. Šaknys tvirtos, gilios, gerai išsivysčiusios, medžiai atsparūs vėjavartai.
Kybartų požemiai po geležinkelio sandėlio pastatu
Po Kybartų geležinkelio stotimi esančius skliautuotus rūsius, kurie buvo pastatyti 1870 m., 2002 m. netikėtai aptiko statybininkai, remontuodami buvusį muitinės sandėlio pastatą. Tuo metu jame buvo daug vandens, kurį teko išpumpuoti. Labai tvirtai suręstame, arkinių konstrukcijų pastate, manoma, kadaise buvo saugomos per muitinę keliavusios prekės, nes iki I-ojo pasaulinio karo per Kybartus ėjo apie 10% viso carinės Rusijos eksporto bei importo, o ledų prikrauti rūsiai atstodavo šaldytuvus. Tunelis eina lygiagrečiai senojo muitinės sandėlio pastato ir baigiasi užmūryta anga. Kas už jos – nežinoma. Miestelio senbuviai pasakoja, kad kažkada šiais tuneliais buvo galima nusigauti iki pat geležinkelio stoties pastato ir kelių artimiausių kaimų. Kokia buvo tikroji šio gražiai ir tvirtai iš raudonų plytų suręsto tunelio paskirtis, taip pat tik spėliojama. Gal tai buvo susieta ir su didžiųjų valdovų saugumo reikalais. Juk čia pat buvo depas, kuriame stovėdavo rusų caro garvežys su vagonais, pritaikytais važiuoti Vokietijos bėgiais.
Daug metų didžiulis požemis nebuvo naudojamas ir laikytas užrakintas. Pirmą renginį 2009 m. čia organizavo Pasaulio kybartiečių draugija, minėdama Kybartų įkūrimo 90-metį. Tuomet į koncertą ir parodą rinkęsi svečiai į požemius turėjo lįsti pro sienoje išgriautą skylę ir lipti kopėtaitėmis.
Prieš keletą metų iniciatyvą rūpintis požemiais perėmė Kybartų miesto bendruomenė. Pernai kybartiečiai pasidarbavo iš peties. Kad požemių lankytojams būtų patogiau, bendruomenė praplatino ertmę sienoje, įrengė patogius laiptus iš plytų. Prieangyje sukabintos nuotraukos, pasakojančios požemių atkasimo istoriją, kabo išdrožta lenta, informuojanti, jog čia kadaise buvo prekių sandėliavimo rūsys.
Bendruomenės iniciatyva į požemį veda ne tik patogūs laiptai. Daugiau nei du mėnesius kartu su gyventojų užimtumo didinimo programoje dalyvaujančiais žmonėmis V. Katkevičius dailino, tinkavo prieangį, vežė šiukšles, plytgalius, klojo takus. Tiesa, požemiuose dar teks padirbėti, nes čia likę žemių, kurios, susikaupus drėgmei, tapo dumblu. Bendruomenė planuoja rūsius išvalyti, kad po kojomis liktų plytų grindinys.
Patekti į požemius laisvai bet kuriuo metu negalima. Norint pavaikščioti istorija alsuojančiuose rūsiuose, reikia tartis su jų savininkais – Kybartų kelio pasienio veterinarijos posto atstovais arba užsisakyti ekskursiją, susitarus su bendruomenės pirmininku Vitu Katkevičiumi.
Vištyčio regioninis parkas
Beribių Suvalkijos lygumų kamputyje, trijų valstybių – Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos – pasienyje įsispraudusio Vištyčio regioninio parko kraštovaizdį formavo paskutinio ledynmečio ledo liežuviai, sustūmę aukščiausias Suvalkų aukštumos kalvas, tarp jų įspraudę vaizdingą Vištyčio ežerą, iš žemės gelmių į paviršių išridenę didžiulius akmenis, seklesnes vietas pavertę pelkėmis.
Egzotiška kraštovaizdžio puošmena – Vištyčio vėjo malūnas. Vištyčio miestelį puošia keturkampė aikštė su želdiniais ir bažnyčios ansambliu.
Kraštovaizdis. Aukščiausios kalvos Lietuvoje – tai vertingiausias ir išskirtiniausias parko kraštovaizdžio kompleksas. Čia pašiaušusi tris viršukalnes dunkso kuprotoji Dunojaus ketera, aplink ją pribarstyta daugybė mažesnių kalvelių, apaugusių brandžiais plačialapiais miškais, vertingomis pievomis, dauboje tyvuliuoja didžiulis Vištyčio ežeras ir keletas mėlynakių ežeriukų bei didesnių ir mažesnių pelkučių.
Negyvoji gamta. Išraiškingos kalvos, kloniai, pritaškyti mažų mėlynuojančių ežerų lopinėlių ir gražuolio Vištyčio ežero, pribarstyti daugybės mažesnių akmenų ir atridento didžiulio Vištyčio akmens, šį kraštą paverčia paslaptingu ir nepakartojamu.
Gyvoji gamta. Drausgirio, Vištytgirio, Tadarinės miškai pasižymi Vidurio Europai būdinga augalija. Labai senuose skroblynuose randamos pietinio paplitimo rūšys: europinis miežvienis ir gebenė lipikė. Grybingirio gamtinis rezervatas – vienintelė vieta Lietuvoje, kur palei buvusios Sovietų Sąjungos ir Lenkijos sieną plyti per visą sovietmetį neliesti, sunkiai praeinami miškai su skroblynų buveinėmis. Vištyčio regioniniame parke greta pietinio paplitimo skroblynų ir kalvų šlaituose tarpstančių stepinių pievų galima pamatyti ir borealines vakarų taigos, aukštapelkių ir tarpinių pelkių buveines.
Kultūros paveldas. Nederlingi, akmenuoti, dauboti Vištyčio apylinkių laukai nedžiugino dideliais derliais, todėl daugiatautis Vištytis nuo seno garsėjo kaip savotiškas amatų cechas. Iki šiol išlikę du unikalūs, neįkainojami technikos paminklai, tai Vištyčio vėjo malūnas su malūnininko namu ir Vištyčio aliejinė. Vištyčio miestelį puošia keturkampė gotikinė aikštė su Vytauto Didžiojo paminklu, centrinės dalies gatvių tinklu, bei įspūdingu raudonų plytų akmens mūro bažnyčios, apjuostos akmenine tvora ir šventoriaus želdiniais, ansambliu.
Nebylūs išminčiai – Dabravolės, Vištyčio ir Pavištyčio piliakalniai – saugo seniausias Vištyčio krašto paslaptis.
Plaktukų muziejus
Pasaulyje priskaičiuojama per 25 tūkstančius skirtingų plaktukų rūšių. Plaktukų muziejai yra retas reiškinys. Lietuvoje jų vos du: vienas Ignalinos rajone, antras – Sauliaus Matusevičiaus įkurtas muziejus Degučių kaime, Vilkaviškio rajone. Muziejuje šiandien yra apie 600 eksponatų. Plaktukai sunumeruoti, prie kiekvieno parašyta kilmės šalis ir paskirtis. Jų yra pačių įvairiausių: skirtas smulkiems darbams, akmenims tašyti, girnoms kalti, juvelyro plaktukas, teisėjo, mėsininko, baldžiaus ir t.t.
Į muziejų yra atkeliavę daugybė eksponatų iš JAV, Anglijos, Japonijos, Vokietijos, Rusijos bei kitų pasaulio šalių. Na, o toliausiai atkeliavę eksponatai yra iš Australijos.
Degučių k., Vilkaviškio r., tel. 8 682 24128
Muziejus „Metalo fantazija“
Apsilankę muziejuje „Metalo Fantazija“ pamatysite unikalių gaminių iš metalo detalių, kurios buvo pasmerktos perdirbimui ar sunaikinimui. Muziejuje išvysite daugiau nei 800 eksponatų. Su kiekvienu sezonu, originalių ir naujų eksponatų skaičius tik auga. „Metalo Fantazijos“ kolekcija labai įvairi, kurią sudaro eksponatai iš augmenijos ir gyvūnijos pasaulio ar netgi modernių laikų improvizacijos. Prie šių darbų kūrimo daug prisidėjo Darius Renaldas Dulinskas, o ypatingai reikėtų išskirti medžio drožėją Povilą Penkaitį, kuris papuošė muziejų daugiau nei 80 dirbinių iš ąžuolo. „Metalo Fantazijos“ muziejus yra tarsi gyva ir neatsiejama kempingo „Pušelės“ dalis, nes yra po atviru dangumi, todėl šie unikalūs eksponatai Jus nuolatos sups malonios viešnagės metu.
Žirgėnų k., Vištyčio sen., Vilkaviškio r., tel. 8 611 51121, www.pusele.lt
Klausučių „Atgimimo“ parkas
2013 metais atidarytas Klausučių parkas. Sutvarkius parką, jis pavadintas „Atgimimo“ vardu. Šiuo metu parke yra 917 medžių. Čia visi gali žaisti futbolą, krepšinį, tinklinį, o mėgstantys ramų poilsį gali tiesiog pasivaikščioti. Parko vaizdą papildo sutvarkytas vandens telkinys.
Vinkšnupių dvaras, totorių kapinės
Praeityje Vinkšnupiai garsėjo čia gyvenusiais totoriais, turėjusiais net ir savo mečetę. Teigiama, kad kitados Vinkšnupiai buvo padovanoti vienam totorių karo vadui, kuris lietuvių pusėje kovėsi Žalgirio mūšyje. Tarpukario Lietuvoje Vinkšnupiai priklausė Gavrilkevičiams, kurie ir pastatė iki dabar išlikusius neoklasicistinio stiliaus rūmus su arkadiniu portiku ir balkonu. Netoli dvaro išlikę ir totorių kapinės. Čia 1939 m. gyveno nuo vokiečių pasitraukęs žymus generolas, paskutinis komunistinis Lenkijos vadovas Voicechas Jeruzelskis.
Maumedžių giraitė
Greta Lenkijos sienos, Gražiškių seniūnijoje, 150 metų senumo giraitė gali pasigirti daugiau kaip 60 šioje vietoje augančių maumedžių. Jų viršūnės siekia daugiau kaip 30 m aukštį. Šalia įrengta poilsio aikštelė.
Pajevonys
Pajevonys laikomas pirmuoju religiniu ir administraciniu centru, kuriame gyveno Sūduvos kunigaikščiai. Reto grožio Sūduvos kampelis, rūpestingai puoselėjamas ir puošiamas tampa vis patrauklesnis turistams ir renginių iniciatoriams. Miestelio centre – legendos motyvais sukurta medinė skulptūra, sovietmetį išlaikęs paminklas Vytautui Didžiajam, ant kalvelės stovi kolonomis pasipuošusi Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. Netoliese galėsite aplankyti Pajevonio (Kunigiškių), Ragaišių, Dabravolės piliakalnius bei Tadarinės mišką.
Alpakų ūkis
Panašios į lamas, bet ne lamos. Visos labai skirtingos ir turinčios charakterį. Kas jos? Tai kol kas Lietuvoje vis dar reti ir tikrai ne visiems žinomi gyvūnai – alpakos. Vilkaviškyje gyvenantys Grita ir Kęstutis Vitkauskai alpakas auginti pradėjo maždaug prieš penkis metus ir iki šių dienų ūkį išplėtė bent kelis kartus. Dabar jie yra vieni iš didžiausių šių egzotinių gyvūnų augintojų Lietuvoje.
Pracapolės g., Augalų k., Klausučių sen., Vilkaviškio r., tel. 8 686 08838
Sūdavos krašto muziejus
Rementiškių dvaro pastate vietos žmonių iniciatyva įkurtas ir išlaikomas muziejus veikia nuo 2002 metų. Čia sugomas krašto paveldas: buities daiktai, audiniai, knygos, žymių krašto žmonių atminimas. Viso surinkta daugiau kaip 27 000 eksponatų.
Rementiškių g. 13, Sūdavos k., Klausučių sen., Vilkaviškio r. sav., tel.: 8 616 75 742, 8 611 50 991 naujokaitieneee@gmail.com
Patilčių parkas
2010 metais įsikūrus bendruomenei parkas intensyviai tvarkomas. Atvertos parko alėjos, iškirsti brūzgynai, parkas tapo neatpažįstamu. Projektinių lėšų pagalba išvalytas pagrindinis parko tvenkinys, alėjose pastatyti suoliukai, įrengta vaikų žaidimų aikštelė. Parke galima ne tik pailsėti bet ir užsiimti aktyvia sportine veikla tam įrengta keletas lauko treniruoklių. Istorija taip pat nėra pamiršta. Dvarvietės parke įrengtas pažintinis takas. Informaciniai stendai pastatyti buvusios koplyčios bei dvaro vietoje. Paženklinti ir dvaro laikus menantys to laikmečio reti augalai.
Norėdami sužinoti apie kitas lankytinas vietas susiekite su Vilkaviškio turizmo ir verslo informacijos centro darbuotojais, internetinėje svetainėje nurodytais kontaktais.