Šilalė – miestas vakarų Lietuvoje, Žemaitijoje, Tauragės apskrityje, 30 km į šiaurę nuo Tauragės. Šilalės krašte rasite daugiau nei 30 skirtingų objektų, nukeliausite į Indiją, susipažinsite su seniausiu muzieju Lietuvoje ir daug kitų netikėtų vietų Šilalėje.
Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia
Adresas: M. Valančiaus g. 2
Dabartinė miesto negotikinė bažnyčia pastatyta 1909 metais. Statinio projektą parengė žymus lenkų architektas Juozapas P. Dziekonskis. Pagrindinis bokštas – įspūdingai aukštas, beveik 60 m. Bažnyčios viduje sukaupta visa meno kūrinių galerija, verta pamatyti XIX a. tapytų šv. Antano ir šv. Onos paveikslų, išskirtini 16 langų vitražai, keliolika XVIII ir XIX a. sukurtų medinių šventųjų skulptūrėlių. Bažnyčioje išliko 1912 m. gamybos Karaliaučiaus firmos Bruno Goebel sukurti vargonai. Bažnyčios statybos ir įrengimo išlaidas padengė vietos dvarininkai ir parapijiečiai.
Buvusi NKVD būstinė
Adresas: Vytauto Didžiojo g. 9
Dabartinė Šilalės klebonija – buvusi NKVD būstinė . 1992 m. prie pastato pritvirtinta memorialinė lenta, liudijanti, kad saugumas čia buvo įsikūręs 1949–1953 m., kad emgėbistai čia „kankino nekaltus Lietuvos žmones“. Namo rūsyje buvo keturios kameros, o virš jų – tardymo kabinetai. Ne vienas šilališkis čia atsisveikino su laisve ar net neteko gyvybės.
Paminklas „Žuvusiems už Tėvynės Laisvę tremtyje ir kalėjimuose 1941-1990“
Adresas: Šilalės miesto kapinės – Zobėlijos g. ir Kapų g. sankirta
Originalios formos simbolizuoja prie ugnies susibūrusius įvairių kartų tremtinius – vaikus, paauglius, suaugusiuosius. Juos po savo šviesiais sparnais globoja angelas sargas. Paminklo autorius – Stasys Kruša. Istorikas Edvardas Vidmantas yra suskaičiavęs, kad stalinizmo laikotarpiu į Sibirą buvo ištremta daugiau negu 2300, o įkalinta virš 830 Šilalės rajono gyventojų.
Senasis šventorius – tai pirmosios Šilalės bažnyčios vieta. Nuo 1533 m. čia stovėjo trys medinės Šilalės bažnyčios, o 1779 m. iškilo ir ketvirtoji – mūrinė. Senoji bažnyčia nugriauta 1903 m.
Paminklas Lietuvos partizanams, žuvusiems Šilalės rajone
Adresas: skveras ties J. Basanavičiaus ir Vytauto Didžiojo gatvių sankryža
Granitiniame monumente iškalta beveik 180 pavardžių. Tiek aukų sudėta nedideliame žemės lopinėlyje, apimančiame tik 1/55 dalį Lietuvos. Būtent dabartinio Šilalės rajono teritorijoje laikėsi, kovojo ir žuvo žymūs rezistencinio sąjūdžio vadovai – Vakarų Lietuvos (Jūros) srities vadas Aleksandras Milaševičius-Ruonis, Žemaičių apygardos vadas Vladas Montvydas-Žemaitis, Butageidžio rinktinės vadas Petras Balčinas-Pušis. Pažymėtina ir tai, kad šiame mažai miškingame (išskyrus pietvakarinę dalį) ir partizaniniam karui nelabai tinkamame krašte kovos truko beveik 15 metų, paskutiniai šūviai nuaidėjo 1959-aisiais. Paminklas iškilmingai pašventintas 1998 m. rudenį. Vienas pagrindinių jo pastatymo iniciatorių, kartu ir autorius – T. Žymančius.
Lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno „Lituanikos“ skrydžio 60 – mečiui skirtas paminklas
Adresas: J. Basanavičiaus g. ir V. Kudirkos gatvių sankirta
Moderni akmenų kompozicija, vaizduoja miške tarp pušų nukritusį lėktuvą „Lituanica“ (autoriai: Paulius ir Jonas Juodikiai, architektai: Marija ir Martynas purvinai). Lakūnų atminimas įamžintas 1993 m., pažymint 60-ąsias jų skrydžio per Atlantą ir tragiškos žūties metines. Paminklas liudija, jog vienas lakūnų – Stasys Girėnas – yra gimęs Šilalės rajone, Vytogalos kaime.
Vlado Statkevičiaus muziejus
Adresas: S. Gaudėšiaus g. 4
Šilalės krašto muziejus pradėtas kurti 1962 m., kai buvo įsteigtas Lietuvos kraštotyros draugijos Šilalės skyrius.1994 metais muziejus įgavo Šilalės krašto muziejaus statusą. 2005 m. spalio 1 d. Savivaldybės taryba įsteigė biudžetinę įstaigą Šilalės krašto muziejų kaip atskirą juridinį vienetą. Vlado Statkevičiaus vardas muziejui suteiktas tik 2006 m. liepos 27 d. Šiuo metu Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus fonduose yra virš 21 000 eksponatų. Muziejuje eksponuojama apie 600 archeologijos ir etnografijos eksponatų. Kitos muziejinės vertybės saugomos saugykloje.
Paminklas Kovo 11-ajai „Laisvės šauklys“
Adresas: J. Basanavičiaus ir Nepriklausomybės g. sankryža
Paminklas, skirtas 1990-ųjų Kovo 11-ajai – Nepriklausomybės atkūrimui. Jį sukūrė skulptorius Kazimieras Kisielius. Šilalės „Laisvės šauklys” – pirmas Kovo 11-ajai skirtas paminklas Lietuvoje.
Nepriklausomybės ąžuolas
Adresas: J. Basanavičiaus ir Nepriklausomybės g. sankryža
Kiekvienam atvykusiam į Šilalę matomoje vietoje žaliuoja paminklinis ąžuolas. Jo pavėsyje akmeniniuose stulpeliuose iškalta data – „1918 02 16“. Šie skaičiai sako, kad ąžuolas – gyvas Lietuvos Respublikos paskelbimo paminklas. Kraštotyrininko Kazimiero Šetkaus teigimu, medelį pasodino Šilalės šaulių būrys 1937-ųjų rudenį iš anksto pasiruošdami Nepriklausomybės 20mečio minėjimui.
Evangelikų liuteronų bažnyčia
Adresas: Nepriklausomybės g. 8
1806 m. Šilalės miestelio evangelikai pastatė medinę bažnyčią. 1833 m. bažnyčia sudegė. 1838 m. nudegusios vietoje pastatyta antra medinė bažnyčia. Prie bažnyčios buvo pastatyta medinė varpinė. 1882 m. bažnyčia suremontuota, o ant bažnyčios vakarinio galo pastatytas medinis bokštas ir įkeltas varpas. 1941 m. birželio 24 d., pirmosiomis karo dienomis, bažnyčia vėl sudegė. Atgimimo laikais dabartinė bažnyčia perstatyta iš Gėrkių gyvenamojo namo, kur vyko pamaldos iki 1991 metų.
Evangelikų liuteronų kapinės
Adresas: Nepriklausomybės g., Šilalės šilo pietinis pakraštys.
Kapinės primena, jog iki II pasaulinio karo Šilalėje gyveno gana daug evangelikų liuteronų. Spėjama, jog dauguma jų buvo atvykę iš Mažosios Lietuvos arba iš Tauragės krašto.
Šilalės krašto rezistentų kapinės
Adresas: Evangelikų liuteronų kapinės – miesto pušynas
Masinė partizanų užkasimo vieta. 1990 metais pastatytas paminklas „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“ Vykstant rezistencinėms kovoms Šilalės stribai ir enkavėdistai būtent čia užkasė daugumą Šilalės apylinkėse žuvusių ir šiame mieste niekintų partizanų bei jų rėmėjų kūnų. Bendras palaidotųjų skaičius nėra žinomas, bet jų turėtų būti ne mažiau kaip keliasdešimt aukų, užkasimo vietose supilta apie 10 didesnių ir mažesnių kauburėlių. Iš netiesioginių liudijimų galima spėti, po kuriuo iš jų palaidoti partizanai, žuvę 1946 m. gruodžio 25 d. Kreiviuose, 1947 m. balandžio 5 d. Gerviškėje, 1949 m. spalio 21 d. Lentinėje, 1952 m. balandžio 18 d. Bilioniuose, 1953 m. vasario 1 d. Kelmutiškėje.
D. Poškos Baubliai – pirmasis senienų muziejus Lietuvoje.
Muziejų išskabtuoto ąžuolo kamiene 1812 m. įrengė žemaičių bajoras, rašytojas ir istorikas, kultūros šviesuolis Dionizas Poška (1764 – 1830). Ąžuolą, kuriam tuomet buvo apie tūkstantis metų, žmonės vadino Baubliu.
1824 m. šalia Baublio pastatytas antrasis ąžuolo kamienas (Baublio brolis). Baublyje D. Poška dirbo ir ilsėjosi. Čia jis sudėjo archeologinius radinius, istorinę ir etnografinę medžiagą, senovės dievų atvaizdus, įžymių žmonių portretus ir daugiau kaip 200 knygų bibliotekėlę. Baublio rinkiniais domėjosi mokslininkai, tautinio atgimimo veikėjai, prie jo buvo rengiamos dainų šventės, chorų pasirodymai, gegužinės. D. Poškai mirus, surinktos senienos paties jo valia pasklido po Lietuvą, didžioji jų dalis pražuvo Pirmojo pasaulinio karo metais.
XIX a. pab. – XX a. pr. D. Poškos Baubliams pakeistas šiaudinis stogas, jis apkaltas lentutėmis, padėti cementiniai pamatai. 193.0 m. visuomenės iniciatyva Baubliai buvo apdengti mediniais gaubtais, suveržti metaliniai lankais.
Švč. Mergelės Marijos Snieginės bažnyčia – Girdiškėje, prie Bijotų – Upynos vieškelio esanti didžiulė bažnyčia. Neogotikinis šedevras pradėtas statyti 1896 m. Jo architektūrą pagyvina prie šiaurinės sienos priglaustas „gynybinis“ bokštelis. Statyti tokią didelę bažnyčią girdiškiečius paskatino kaimyninės Stulgių parapijos pavyzdys, kur tuo pat metu kilo dar didesnė mūro šventovė. 1928 m. šventovė buvo konsekruota, jai suteiktas minėtasis titulas – vienintelis toks Lietuvoje. Bažnyčios statyba daugiausiai rūpinosi nuo 1894 m. čia klebonavęs Juozapas Čerkeliauskas (1857-1926).
Bažnyčios viduje yra didžiausia Girdiškės įžymybė – du labai originalūs šoniniai altoriai. Juos apie 1928 m. sukūrė kunigavęs Kazimieras Andriukaitis. Altoriai sukomponuoti iš nužievintų ąžuolų kamienų ir šakų, kurios persipindamos atkartoja gotikinės architektūros ritmą. Altoriai primena D. Poškos aprašytus laikus, kai žemaičiai garbino šventus medžius ir girias. Galbūt D. Poškos pavyzdys įkvėpė K. Andriukaitį taip originaliai panaudoti Girdiškės apylinkių ąžuolus.
Norberto Paškevičiaus parkas – Poškakaimyje jį, 1825 metais apsodino netikras D. Poškos brolis Norbertas Paškevičius. Parke auga keturliemenė liepa, 4,3 m apimties klevas, ąžuolai ir keliasdešimt tiesiakamienių smulkialapių liepų. Įrengta poilsiavietė leidžia pailsėti gamtos apsupty.
Simėnų piliakalnis – piliakalnis Šilalės rajono savivaldybės teritorijoje, Simėnų kaime, dešiniajame Ančios krante, šiauriau santakos su Pela. Piliakalnis dar vadinamas Pelėdkalniu yra aukštumos kyšulyje. Piliakalnio aikštelė pailga šiaurės pietų kryptimi. Ji beveik visa nuplauta upės, liko tik 36 m ilgio, 1-3 m pločio vakarinis kraštas. Jos šiauriniame krašte yra 28 m pločio, 6 m gylio griovys. Beveik visą piliakalnį ir priešpilio rytinę pusę nuplovė Ančia. Jie apaugę lapuočiais, piliakalnio vakarinis šlaitas dirvonuoja.
Vyšniakalnio kalva – Patvariuose esanti kalva. Ryčiau tebežaliuojančio Ąžuolijos miškelio pavadinimas primena, kad čia būta ąžuolyno, galbūt ir šventvietės. 1990 m. D. Poškos ir čia augusio Baublio atminimui ant Vyšniakalnio pasodinta keliasdešimt ąžuoliukų. Kai kurie jų tvirtai įsikibę į kalvos nugarą ir, matyt, norėtų kada nors tapti Baubliais. Vyšniakalnis gerai matosi iš Bijotų, jis yra maždaug 700 m į šiaurę nuo Baublių. Kalvos link veda visai menkas, labiau pėsčiajam tinkamas, lauko kelelis.
Antininkų ąžuolas – gyvenvietės įžymybė, dar vadinamas Gumbuotuoju. Žaliuoja jis tolėliau nuo sodybų, šiauriniame Juodgirio pakraštyje. Ąžuolo link veda lauko kelias, atsišakojantis nuo Bijotų-Kražių vieškelio. Pasukti reikėtų už kelio „Košiai“. Pasakojama, jog kadaise Antininkuose apsistojusi švedų kariuomenė. Medis jau tuo metu buvęs didelis, ir kariai ant jo kabinę savo kalavijus. Ąžuolo apimtis – 5,9 m. Kamiene atsivėrusi didelė drėvė, tačiau nudžiūti senolis nesiruošia.
Aukštagirės apžvalgos bokštas – 15 metrų aukščio apžvalgos bokštas Šilalės rajone, Varnių regioniniame parke. Nuo jo matomas tipiškas Žemaitijos kraštovaizdis, tolumoje esantis Bilionių kaimas ir už jo tyvuliuojantys tvenkiniai. Bokštas pasiekiamas keliu 197 (Kryžkalnis–Rietavas–Vėžaičiai) pasiekus Bilionis ir nuo jų važiuojant link Aukštagirės.
Tautos prisikėlimo kryžius – vietiniam Kaltinėnų bažnyčios klebonui Petrui Linkevičiui 1990 m inicijuojant pastatytas baltas Tautos prisikėlimo kryžius. Kryžiaus aukštis apie 20 metrų (autorius – kaunietis menininkas Juozas Rupšys). Kryžius simbolizuoja 1990 m. tautos prisikėlimą, tuo pačiu tai paskutinė Kryžiaus kelio iš unikalių stacijų, kurios iškaltos įvairių Lietuvos menininkų iš akmens dalis.
Kaltinėnų dvasingumo parkas – viena iš labiausiai turistų, maldininkų lankomų vietų. Kaltinėnų apylinkėse – šio miestelio vardu pavadintas Dvasingumo parkas. Šiame parke yra įrengtos Tremtinių kalvarijos. Jas sudaro 21 skulptūra, jos įamžina Kristaus ir tremtinių kančią tremtinių atminimas. Jų autoriai – Lietuvos skulptoriai. Gražiai įrengta Šv. Mergelės koplyčia. Greta skulptūrų ansamblio, ant didelio kalno, į viršų kyla apie 20 metrų aukščio baltas Prisikėlimo kryžius. Jis Lietuvoje laikomas aukščiausiu kryžiumi. Atvykstantieji turi galimybę medituoti vaikščiodami parko teritorijoje nutiestais takais. Parkas pastaraisiais metais tiek žiemą, tiek ir vasarą gražiai tvarkomas, prižiūrimas. Kaltinėnų dvasingumo parkas įkurtas 1989–2006 metais kunigo Petro Linkevičiaus.
Aukščiausią auto magistralės Vilnius-Kaunas-Klaipėda vietą žymi granito plokštė bei išskirtinis gamtos paminklas – Rauško akmuo. Akmuo buvo rastas ir atkastas melioratorių Rauško kaime 1973 m. bei įkurdintas Rauško kaimo viduryje. Tačiau respublikinis kelių statybos trestas, nužiūrėjęs šį įspūdingą riedulį, 1987 m. pervežė jį ir pastatė aukščiausioje vietoje – Šilalės rajono Prienų kaime.
Akmens aukštis – puspenkto metro. Jis turėtų sverti apie 15 tonų. Taip pat šioje vietoje pastatytas dar vienas prasmingas paminklas – aukuras žuvusiems Lietuvos keliuose. Aukščiausios auto magistralės vietoje įrengta poilsio aikštelė, galima apžiūrėti minėtus paminklus.
Kazimiero Jauniaus klėtelė – muziejus – apie 5,5 km atstumu nuo Kvėdarnos miestelio, prie vieškelio Kvėdarna-Rietavas yra Lembo kaimas. Lembo sodžiaus gale, netoli Aitros upės, ant kalvelės stovėjo Jaunių sodyba. Sodyba turėjo apie 1,5 ha žemės plotą, kuriame tilpo sodas, daržai, kiemai, kūdra ir pastatai. Sodyboje buvo gyvenamasis namas, klėtis, dveji tvartai, kiaulininkas, daržinė ir jauja.
1849 m. gegužės 6 d. Juozapo Jauniaus ir Veronikos Grigaliūtės-Jaunienės šeimoje gimė Kazimieras, būsimasis kunigas, kalbininkas, profesorius, garsus lingvistas, padėjęs mokslinius pagrindus lietuvių kalbos tyrinėjimams.
Mažai kas beišliko, kas primintų K.Jauniaus gimtinę. Teliko tik klevai ir tvartas. 1972 metais buvusios klėtelės pamatų vietoje iš ąžuolo rastų buvo suręsta klėtelės kampas, ant kurio pritvirtinta metalinė lentelė su užrašu „Kalbininko K.Jauniaus gimtinė”. Taip pat buvo atkurtas vienas šulinys su svirtimi. 1991 metais buvo atstatyta klėtelė, sodyba buvo aptverta žiogrių bei pjautine tvora. 1992 metais kovo mėnesį buvo atidarytas kraštotyros muziejus, ekspozicijoje bandyta atkurti Jaunių gyvenimą ir buitį. 2012 m. renovuota daržinė. Čia yra nemažai dokumentais bei foto medžiagos apie kraštiečio Kazimiero Jauniaus gyvenimą.
Akmuo „Velnio sostas“ – pietrytinėje Padievaičio piliakalnio papėdėje, kairiajame Druskinio upelio krante, guli apytikriai 1,6 x 1,8 m. dydžio ir 0,7 m. aukščio akmuo. 1971 m. jo aplinką ištyrė archeologai, vadovaujami Vytauto Urbanavičiaus. Išaiškėjo, kad prie akmens buvo pagoniška šventvietė. Velnio Sostą nuo upelio pusės juosė didelių riedulių puslankis, kurio centre aptikta 1,5 m gylio ugniavietė su aukojimo pėdsakais.
Paršežerio pėsčiųjų pažintinis takas – Sietuvos kraštovaizdžio draustinyje – ilgis 13,8 km., iš jo 4,1 km. medinis takas, 8 informaciniai stendai, 16 suolų, 40 informacinių rodyklių, 3 mediniai tiltai.
Medvėgalio piliakalnis
Apie Medvėgalio vardo kilmę pasakojama, jog kitados jo viršūnėje buvusi galinga pilis, kartą apgulta begalės geležimi ginkluotų priešų, kurių net narsiausi pilies gynėjai negalėję įveikti: reikėjo šauktis pagalbos iš Medininkų. Tačiau niekas neišdrįso eiti per geležinį apgulties žiedą. Tuomet atsirado dvi merginos, kurios pilies valdovui pasakiusios: “Mudvi galiva”. Joms pavykę nakties metu prasmukti bei pranešti svarbias žinias ir jų dėka pilis buvo išvaduota.
Kryžiuočių kronikose pirmą kartą Medvėgalio pilis (castrum Medewagilin) minima 1316 m. Tą kart pilies nesiryžta pulti, tačiau 1329 m. jungtinė kryžiuočių ordino ir Čekijos karaliaus Jono Liuksemburgiečio kariuomenė po atkaklių mūšių įveikė 6000 pilies gynėjų kariuomenę, kraštą nuniokojo, o gyventojus apkrikštijo, tačiau pastarieji greitai grįžo prie senojo tikėjimo. Viso žinoma apie 20 Ordino žygių prieš Medvėgalį.
Apie karžygišką Medvėgalio praeitį savo veikaluose rašė: D. Poška, M. Valančius, S. Daukantas, L.A. Jucevičius, jam savo eiles skyrė Maironis. Ypatingai platūs vaizdai atsiveria nuo piliakalnio. Sakoma, jog nuo jo viršūnės matyti 14 bažnyčių bokštai, begalė kitų kalvų, tarp jų net už 30 km esanti Šatrija.
Vienuolynas – šalia naujosios Pajūrio parko dalies stovi buvusio pranciškonų vienuolyno pastatas, statytas XIX a. 7 – 8 dešimtmetyje. Iš pradžių čia buvo tik spirito varykla. XX a. pradžioje šį pastatą nupirko Kazimieras Nausėda, jis čia įrengė vandens malūną, lentpjūvę, vilnų verpyklą. Nuo 1928 metų, dalį pastato užėmė pieninė. Savininkas šį pastatą kaip palikimą užrašė vienuoliams pranciškonams. Jie 1935 metais įkūrė noviciatą, bet vienuolynas gyvavo tik penkerius metus iki sovietinės valdžios atėjimo. Šiuo metu pastate įrengti gyvenamieji butai.
Lakūno Stasio Girėno gimtinė – aviacijos muziejus Vytogaloje – būsimasis lakūnas gimė 1893 m. Marcijonos ir Juozapo Girskių šeimoje – 16-asis Girskių vaikas. 1910 m. išvyko į JAV, įgyvendino savo svajonę ir tapo lakūnu. Ten pat susipažino su Steponu Dariumi ir 1933 m. liepos 15-ąją kartu ryžosi skrydžiui per Atlantą. Deja, „Lituanikos“ pilotai tragiškai žuvo liepos 17-ąją.
Šimtametė troba – Kūtymuose, vienoje seniausių Šilalės apylinkės sodžių, kuris minimas jau XIV a. pirmojoje pusėje. Troba stovi vakarinėje kaimo dalyje, Ambrozų sodyboje. Šeimininkų teigimu, troba statyta XIX a. pr., atnaujinta 1900 m. Ji raiškios tradicinės architektūros, apkalta stačiomis lentelėmis, su santūriais pagražinimais. Sodyboje tebestovi klėtis, ant jos prikalta lentelė su numeriu, šeimininko vardu ir pavarde, kuri informuoja, jog šeimininkas reikalui esant yra įpareigotas atlikti gaisrininko pareigas.
Indijos piliakalnis – Indijos kaime, Akmenos dešiniojo kranto slėnyje, Pagramančio regioniniame parke. (Indija – liet. žemės giluma). Piliakalnis dar vadinamas Pilė, Pilis. Apardytas, jo šiaurinę dalį nuplovė Akmena. Piliakalnį juosia slėnis. Šlaitai statūs, 8–10 m aukščio. Aikštelės išliko apie 20 m ilgio ir 2–3 m pločio pietvakarinis kraštas bei pietrytiniame jos gale buvusio apie 4 m aukščio pylimo dalis. Už jo yra 2 m pločio (viršuje) ir 1 m gylio griovys. Rytiniame šlaite, 7 m žemiau aikštelės, yra antras, žemas, pylimėlis. Šiauriau piliakalnio, už 10 m gylio griovio, yra dar viena kalva, kurioje greičiausiai buvo papilys, tačiau ir jos didžiąją dalį nuplovė Akmena. Anksčiau piliakalnį Akmena galėjo juosti iš trijų pusių likusi senvagė. Istorikai Rimantas Jasas ir Romas Batūra, archeologas Gintautas Zabiela spėja, kad XIV a. pirmaisiais dešimtmečiais čia stovėjo šaltiniuose minima viena svarbiausių Karšuvos žemės pilių, Pūtvės pilis, kurią 1307 m. ir 1315 m. du kartus sudegino kryžiuočiai. Dabartinio Pūtvės kaimo žemės prasideda vos už pustrečio kilometro į pietus nuo piliakalnio. Anksčiau jos galėjo apimti ir piliavietę.
Ir dar daug kitų vietų Šilalės rajone rasite čia – https://silalesmuziejus.lt/lankytini-objektai/