Rašytiniuose šaltiniuose Kupiškis pirmą kartą paminėtas 1480 m. Tais metais į Krokuvos universitetą studentu užsirašė Stanislaus Johannis de Cupyschky, t. y. Stanislovas Jonaitis iš Kupiškio. Kaip valdovo miestelis Kupiškis pirmą kartą paminimas 1529 m., kai buvo sudaryti nuostatai, kiek miestai ir miesteliai turi sumokėti pinigų karo reikalams. Rašytiniuose istoriniuose šaltiniuose minima, kad XVII a. viduryje mieste vykdavo raganų teismai. Kupiškį keliskart buvo nusiaubę gaisrai, niokojo karai, taip pat neaplenkė ir maras. Artimiausi miestai – Panevėžys, Rokiškis ir Utena, į kuriuos nuvykti galima šiek tiek ilgiau nei per pusvalandį. Kupiškį ir sostinę Vilnių skiria 154 km, nuo Klaipėdos jis nutolęs 289 km. Atstumas iki Latvijos sostinės Rygos − 149 km.
Kupiškio krašto lankytini objektai:
Kupiškio marios
Ketvirtas pagal dydį dirbtinis vandens telkinys Lietuvoje. 1984 m. užtvenkus Lėvens upę susiformavo 828 ha ploto ir 25 km ilgio dirbtinis vandens tvenkinys. Tai mėgstama kupiškėnų ir svečių poilsio vieta. Kasmet čia vyksta „Marių regata“, žūklės varžybos, įvairios šventės. Pakrantėse įrengtos maudyklos, poilsio aikštelės, laužavietės, pavėsinės, stovėjimo aikštelės.
Uošvės Liežuvio dendrologinis parkas
Kupiškio marių saloje yra įkurtas Uošvės Liežuvio dendrologinis parkas, kurio plotas – 8,97 ha. Čia auga daugiau nei 50 rūšių medžių, šalia kurių yra informacinės lentelės. Parko teritorijoje įrengti pažintiniai takai, poilsio aikštelės su pavėsinėmis, šiukšlinėmis, tualetais, numatyta vieta renginiams. Šalia – 2 erdvios automobilių stovėjimo aikštelės, informaciniai stendai. Parką pasiekti galima iš Pajuodupės kaimo pusės tiltu arba iš Aukštupėnų poilsiavietės pontoniniu tilteliu. Tarp Aukštupėnų poilsiavietės ir Uošvės Liežuvio salos yra įrengta beveik 100 m ilgio vandenlenčių trasa su rampomis.
Kupiškio muzikinis fontanas
Įspūdingas muzikinis fontanas. Jame sumontuoti 4 tipų 65 purkštukai, kurių kiekvienas apšviečiamas dviem povandeninio tipo LED šviestuvais. Po fontanu sumontuota 12 vandens siurblių, pagrindinė vandens čiurkšlė išstumiama į 8 metrų aukštį. Priklausomai nuo pasirinkto muzikos kūrinio, keičiasi vandens čiurkšlių aukštis, eiliškumas, taip pat fontano apšvietimas. Pagal kūrinį vandens čiurkšles valdo speciali kompiuterinė įranga.
Fontano vandens srovės įjungiamos nuo 7 iki 24 valandos, o kasdien pramogautojai džiuginami nemokamais pasirodymais – fontanas 12.30, 15.00 valandomis šoka pagal vieną atsitiktinį kūrinį (3 minučių sinchronizuota programa su muzika), o 21.30 val. šoka pagal 3 atsitiktinius kūrinius (9 minučių sinchronizuota programa su muzika).
Užsakomoji programa vykdoma nuo 12 iki 22 valandos (vasaros metu).
Kupiškio (Aukštupėnų) piliakalnis
Piliakalnis stūkso prie pat Kupiškio miesto, netoli Kupiškio marių ir Aukštupėnų kaimo. Jis įrengtas ant masyvios, pailgos aukštumos, kairiajame Lėvens krante. Šiaurine piliakalnio papėde teka Aukštupio upelis. Iš kitų pusių supa pievos. Kultūrinis sluoksnis buvo rastas jo pakraščiuose bei piliakalnio šlaituose. Istorikai mano, kad piliakalnyje buvo medinė bendruomenės pilis – slėptuvė, pati ankstyviausia būsimo miestelio užuomazga. Seniausiais laikais Kupiškio apylinkėse gyveno baltų gentis – sėliai. Tai buvo pačios pietinės jų žemės. Manoma, kad Kupiškio piliakalnio įtvirtinimai ar pilis buvo sugriauta jau per pirmuosius ordino kariuomenės žygius apie 1240 metus.
Kupiškio Kristaus Žengimo į dangų bažnyčia
Kupiškio Kristaus Žengimo į dangų bažnyčia – tikras milžinas. Iš kurios pusės bevažiuotumėte į miestą, pirmiausiai išvysite jos raudonų plytų bokštus. Istorikai mano, kad toje vietoje, kur dabar stovi Kupiškio bažnyčia, buvo senovės lietuvių kulto vieta arba laidojimo vieta. Kasant duobes bažnyčios pamatams buvo rasta keturkampė ąžuolinė dėžė su žmogaus kaulais, surūdijusiu kardu ir senoviniais pinigais. Bažnyčia neogotikinė, halinė (60×43 m), mūrinė, dvibokštė, su 2 zakristijomis. Vidus 3 navų, įrengti 5 altoriai. Skliautai gelžbetoniniai. Stogą puošia 22 kryžiai. Statyta 1900–1914 m. ir yra viena didžiausių Lietuvoje.
Skulptoriaus Henriko Orakausko „Muziejus po atviru dangumi“
Henrikas Orakauskas gimė ir augo netoli Kupiškio krašto, Vyžuonose (Utenos rajonas). Kupiškyje gyveno ir kūrė nuo 1986 iki 2004 m. Skulptoriaus kūrybos sritys labai įvairios: metalo, medžio ir akmens skulptūra, piešiniai, grafika. Šiuo metu miestą puošia per dvi dešimtis šio skulptoriaus meno dirbinių. „Muziejus po atviru dangumi“ – tai turistinis maršrutas, atskleidžiantis savitą miesto veidą. Prasideda jis nuo medinių skulptūrų ir baigiasi metalo plastikos darbais: „Kupiškėnų vestuvės“, „Baltų pasaulio medis“, „Laiko spiralė“, „Teatras“, „Besileidžiantis angelas“, kurių čia išvardinta tik dalis. Visko aprašyti neįmanoma, nes reikia atvykti, pamatyti ir pajusti savitas miesto erdves. Išviso sudaro 27 skulptūros.
Dailininko Kazio Šimonio parkas
Parkas pavadintas kraštiečio tapytojo, grafiko Kazio Šimonio vardu. Vyrauja ąžuolų, pušų, beržų želdiniai. Parke yra futbolo, tinklinio stadionai. Parką kerta Kazio Šimonio gatvė. Pietinė Kazio Šimonio parko dalis dar vadinama Račiupio parku. Ten teka Račiupio upelis, jį užtvenkus suformuotas nedidelis tvenkinys, į kurį nutiestas tiltas. Naktį apšviečiamo tilto gale stovi skulptoriaus Henriko Orakausko 2005 m. atidengta skulptūra fontanas „Baltų pasaulio medis“. Tai yra vienas populiariausių lankomų objektų Kupiškio mieste. Šalia įrengti originalūs suoleliai, puošti metaliniais paukščiais, takeliai, gėlynai.
Kupiškio etnografijos muziejus
Kupiškio etnografijos muziejus įsikūręs buvusios mokyklos (1823 m.) akmens mūro pastate Gedimino g. 2. Pirmuosius lankytojus muziejus priėmė 1984 m. Etnografijos muziejuje ir jo filialuose saugoma 56 747 tūkst. eksponatų. Muziejaus dokumentų ir spaudinių rinkiniuose sukaupta medžiaga atspindi Kupiškio krašto bendruomenės veiklą. Muziejuje vykdomi edukaciniai užsiėmimai vaikams, moksleiviams ir suaugusiems. Rengiamos dailės, tautodailės, fotografijos ir kitos parodos.
Darbo laikas antradieniais – šeštadieniais 9.00 val. – 18.00 val.Muziejaus lankymas nemokamas.
Adomynės dvaras
Adomynės dvaras – gražus ir retas romantiškojo klasicizmo medinės architektūros paminklas, įrašytas į Lietuvos kultūros vertybių registrą. Manoma, kad pastatytas vietinių meistrų rankomis XIX a. pradžioje. Šiuo metu dvaras restauruotas, išlikusios koklinės krosnys, duonkepė, freskos, filinginės durys su metaliniais apkaustais, ornamentuoto parketo grindys.
Palėvenės (Komarų) dvaras
Mykolas Komaras, bajorų Komarų iš Padniestrės palikuonis, 1654 m. įsikūrė Palėvenės dvare. Jo palikuonys Pauliankoje gyveno iki II pasaulinio karo. Šiuo metu XIX a. statyti rūmų pastatai atiduoti Komarų giminės palikuonims. Iki mūsų dienų išlikę dvaro rūmai, oficina, pieninė, bravoras, sandėlis. Iki XIX a. antros pusės dvaro pastatas buvo vienaukštis, klasicistinio stiliaus. Rūmuose buvo 26 įvairios paskirties, formos ir dydžio patalpos. Rūmus supo 2 ha ploto angliško stiliaus parkas. Čia buvo daug meno kūrinių, per 5 tūkst. tomų biblioteka. Šiuo metu dvarą valdo jį atgavusi Bogdano Komaro anūkė Nijolė Milaknienė. Buvusi Palėvenės dvaro sodyba yra saugoma valstybės nekilnojamoji kultūros vertybė.
Palėvenės Šv. Domininko (Dominyko) bažnyčios ir dominikonų vienuolyno ansamblis
Vienintelis Aukštaitijoje vėlyvojo baroko pavyzdys. Palėvenės vienuolyno istorija pradedama skaičiuoti nuo 1676 m., kuomet Lauryno Mykolo Odlanickio finansiškai remiami čia apsigyveno pirmieji dominikonų vienuoliai. Vienuolyno ansamblį sudarė daugybė įvairios paskirties mūrinių ir medinių statinių, apjuostų aukšta mūro siena (dokumentuose dažniausiai vardijami aštuoni „namai”). Architektūros ir dailės istorijos požiūriu vertingiausias ansamblio pastatas – mūrinė bažnyčia, pradėta statyti 1676 m. Manoma, kad bažnyčios interjeras yra išlikęs iš XVIII a. antros pusės, nes ankstesnysis buvo sunaikintas Šiaurės karo metu. Palėvenės bažnyčios interjeras su aštuoniais altoriais yra vienas originaliausių vadinamojo liaudiško baroko pavyzdžių Lietuvoje. Šiuo metu Palėvenės vienuolyno ir bažnyčios ansamblyje vyksta sakralinio meno ir muzikos šventės.
Kupos upės slėnio parkas
Kupos upės slėnis – svarbiausia Kupiškio gamtinė teritorija, kertanti miestą per patį vidurį. Kupa – tipiška šiaurės ir vidurio Lietuvos upė, kairysis Lėvens intakas, kuri žemupyje 3,2 km ilgio ruože kerta Kupiškio miestą, įgilintu slėniu dalindama jį į 2 dalis. Slėnyje įrengtos 2 apžvalgos aikštelės, pasivaikščiojimo takai, pavėsinės, suoliukai, pastatyti 2 tiltai.
Noriūnų dvaras
Pirmą kartą dvaras istoriniuose šaltiniuose paminėtas 1559 m. Dvaras priklausė Naruševičiams, Radziminskams, Abramavičiams, Stachovskiams, Bucholcams, Oginskiams, Tiškevičiams, Venclovavičiams ir Adomoniui. 1921 m. šiame dvare įvyko poeto K. Binkio ir paskutinio dvaro savininko J. Adomonio sesers Pranciškos Ievos vestuvės. Noriūnų architektūros ansamblis, kurį sudaro dvaro rūmai, kumetynas, ūkiniai pastatai ir parkas, yra valstybinės reikšmės paminklas. Neįprasto T raidės plano Noriūnų dvaro rūmų architektūrai būdinga klasicizmo ir manierizmo detalės.
Antašavos dvaras
Antašavoje yra išlikę dvaro rūmai, svirnas ir klebonija, statyti pagal Lauryno Stuokos-Gucevičiaus mokinio M. Šulco projektą. Dvaro sodybos ansamblis (išlikę fragmentai) suformuotas klasicizmo laikotarpiui būdingomis kompozicijos priemonėmis.
Stirniškių kurilinis maumedis
Šį Lietuvoje retą medį XIX a. pradžioje iš Kurilų salų atvežė ir pasodino tuometinis (paskutinis) Komarų dvaro savininkas Bogdanas Komaras. Maumedžiai, priešingai nei kiti spygliuočiai, kiekvieną rudenį meta visus spyglius, o pavasarį sužaliuoja naujais minkštais spygliais. Kurininiai maumedžiai nuo kitų savo genties medžių išsiskiria plačia vienpuse laja. Šiuo metu vienas iš dviejų Lietuvoje esančių kurilinių maumedžių, aptvertas tvorele auga Komarų dvaro parkelyje. Šis medis laikomas savivaldybės gamtos paveldo objektu.
Daugiau informacijos apie lankytinus objektus: https://www.infokupiskis.lt/