Ką pamatyti Kauno rajone? Kauno rajonas – žiedinė savivaldybė, kurioje rasite įvairiausių lankytinų objektų. Nuo dvarų iki atodangų ir vieno garsiausių pažintinių takų Lietuvoje. Ką aplankyti Kauno rajone – tikrai yra.
Raudondvario dvaro pilis
Raudondvario dvaro pilis – vienas įspūdingiausių atgimusių renesanso architektūros paminklų Lietuvoje. Ryškiausią pėdsaką pilies istorijoje paliko paskutiniai jos šeimininkai grafai Tiškevičiai. Jiems valdant pilis tapo ištaiginga grafų rezidencija, kurioje buvo sukauptos didžiulės paveikslų, meno dirbinių, retų knygų bei egzotiškų augalų ir gyvūnų kolekcijos.
Šiandien šioje pilyje įrengtos salės reprezentaciniams renginiams, koncertams, įvairioms iškilmėms, šventėms rengti, registruojamos santuokos, o šiaurinėje pilies dalyje įkurtas Kauno rajono muziejus.
Darbo laikas: II-V 8:00–17:00 VI 10:00–16:45. Pietų pertrauka 12:00-12:45.
Kauno rajono muziejus
Kauno rajono muziejus įsikūręs šiaurinėje Raudondvario dvaro pilies pusėje. Šiame muziejuje eksponuojama Lietuvos muzikos patriarcho Juozo Naujalio (1869-1934) gyvenimas, kūryba ir visuomeninė veikla, grafo Benedikto Henriko Tiškevičiaus (Benedykt Henryk Tyszkiewicz) kelionių fotografijos, archeologiniai radiniai ir šiuolaikinis menas.
Darbo laikas: III-VII 10-18 val.
Dubravos rezervatinė apyrubė
Dubravos rezervatinė apyrubė labiausiai vertinama dėl čia esančios natūralios aukštapelkės, kurioje auga nuo 1968 metų žmogaus neliečiamas miškas. Visas Dubravos apyrubės rezervatas apima 120 ha ploto teritoriją, kurioje auga sunkiai į vieno žmogaus glėbį telpančios pušys, savo viršūnes iškėlusios net į 33 metrų aukštį. Aukščiausia išmatuota rezervato pušis yra 38 metrų aukščio. Per visas įdomiausias Dubravos rezervato vietas vingiuoja 1,9 km ilgio pažintinis takas, su pakeliui išdėstytais 8 informaciniais stendais, supažindinančiais lankytojus su vietovės floros ir faunos ypatybėmis.
Daugiau informacijos: https://www.aplinkmarias.lt/lankytinos-vietos/dubravos-rezervatine-apyrube/
Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia
Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia – vienas seniausių mūrinių statinių Lietuvoje, unikalus, vietinių statybininkų išmūrytas, XVI a. antros pusės gotikinės architektūros statinys. Ją pastatė Naugarduko vaivada Povilas Sapiega, kuriam priklausė dideli žemės ir girių plotai, savo dvare Sapiegiškyje, vėliau pavadintame Zapyškiu.
Nuo XX a. pradžios ši bažnyčia religinėms reikšmėms nenaudojama. 2002 m. jai suteiktas kultūros paminklo statusas. Pastaraisiais metais bažnyčia tapo vienu iš kultūrinio ir muzikinio gyvenimo centrų.
Raudondvario dvaro menų inkubatorius
Raudondvario dvaro menų inkubatorius – neogotikos stiliaus arklidės pastatytos grafų Tiškevičių XIX a. viduryje. Šiose arklidėse buvo įrengtas žirgynas, maniežas ir ratinė.
Šiandien šios arklidės – modernus ir tuo pačiu išsaugojęs savo istorinę praeitį architektūros paminklas. Šiuo metu buvusiame žirgyno manieže įrengta šiuolaikinė 500 vietų renginių salė su scena. Dešiniajame priestate veikia parodų salė, tarpšventiniu laiku veikia kavinė, drabužinė, tarnybinės patalpos, o kairiajame – grimerinės. Antrajame aukšte įrengtos 27 rezidencijos menininkams. Čia yra organizuojamos įvairios edukacijos – žvakių, gintaro, keramikos, dekupažo.
Darbo laikas: I-IV 8-17 val., V 8-15.45 val. Pietų pertrauka 12:00-12:45.
Babtyno dvaras
Dvarą prie Babtyno kaimo dar XVI a. įkūrė Šiukštų giminė. Pirmieji pastatai čia buvo mediniai. Vėliau dvaras priklausė Andriui Vilimavičiui ir Jokūbui Sauginavičiui. XVIII a., valdant Prozorams, mūru perstatytas Babtynas tapo reprezentaciniu dvaru.
1797 m. Babtynas parduotas Burhardui fon Korfui. Netrukus dvarą įsigijo kunigaikščiai Giedraičiai, valdę jį iki 1830 m. Tuomet dvarą nupirko grafai Benediktas Emanuelis ir Vanda Tiškevičiai, jie pastatė eklektinio stiliaus rūmus. Tiškevičių giminė čia šeimininkavo iki Pirmojo pasaulinio karo. Tarpukariu dvare gyveno, ūkį ir kultūrines tradicijas puoselėjo generolas Vladas Nagevičius (1881–1952), žemės gavęs už Lietuvos kariuomenės kūrimą.
Antrasis pasaulinis karas nutraukė dvaro klestėjimą. Sovietų okupacijos metais čia buvo kolūkio apylinkės kontora, daugiabutis namas.
Nuo 1999 m. prasidėjo naujas dvaro gyvenimo etapas: likusius pastatus įsigijo Mindaugas Šventoraitis ir po truputį dvarą sutvarkė, pritaikė gyvenimui ir kultūrinei veiklai.
Kadagių slėnis
Kadagių slėnis – 5 ha ploto savaiminės kilmės paprastaisiais kadagiais apaugęs Kauno marių šlaitas. Kadagių slėnis priklauso Kauno marių regioniniam parkui.
Kadagių slėnio viršutinėje dalyje, ant skardžio krašto 2010 m. įrengtas 1,3 km pažintinis pėsčiųjų takas, nuo kurio atsiveria išplatėjusio Nemuno, Dabintos salos panorama ir kerinčios atodangos. 2016 m. Kadagių slėnio takas pripažintas gražiausiu Lietuvoje.
„Pagonijos uola“
„Pagonijos uola“ – vienintelė ir pirmoji Lietuvoje įrengta sertifikuota mobili alpinistinė 13 metrų tikros uolos imitacija. „Pagonijos uola“ turi 12 skirtingų lipimo takų, neigiamų kampų bei įvairių reljefų – plyšių, išorinių kampų, „pilvų” ir „karnyzų”, įvairių lipimo sudėtingumo kategorijų nuo F4a iki F8a, galimybių lipti su apatine sauga, įrengtų saugos taškų. Yra galimybė treniruotis speleotechnika.
Žiegždrių atodanga
Žiegždrių atodanga laikoma geologine vertybe, turinčia didelę mokslinę ir pažintinę reikšmę, liudijančia sudėtingą Nemuno slėnio šlaitų sandarą ir įdomią gamtinės aplinkos raidą vėlyvajame ledynmetyje. Atodangos ilgis apie 400 m, aukštis – 22 m. Šioje atodangoje atsidengia vienas pilniausių Kauno–Kaišiadorių limnoglacialinio baseino nuosėdų pjūvių. Jo storis 16,1 m. Žiegždrių atodanga yra apie 800 m. į pietvakarius nuo Žiegždrių kaimo.
Vilkijos keltas „Vilkynė“
Vilkijos keltas „Vilkynė“ – upinis motorinis keltas per Nemuną, reguliariai perkeliantis keleivius ir transporto priemones tarp Vilkijos (Kauno r.) ir Pavilkijo (Šakių r.). Tai vienintelis per Nemuno upę keliantis keltas Lietuvoje. Į keltą telpa 7-8 lengvieji automobiliai, keliamoji galia – 40 tonų, kursuoja 180 dienų per metus (nuo gegužės iki lapkričio mėn.)
Darbo laikas: I-VII 7-20.30 val.
Kulautuvos paplūdimys yra įrengtas Kulautuvos karjere, kuriame įsikūręs vandenlenčių parkas „Dock7“. Tai puiki vieta atsivėsinti nuo vasaros karščių, pasilepinti saulės voniomis bei išbandyti vandenlenčių sportą, o be to vasaros sezono metu veikia kavinė, tad alkanų neliks.
Taip pat paplūdimyje yra vieta žaisti tinklinį.
Iki paplūdimio lankytojai galės atminti dviračiu – nuo Šilelio kaimo iki Kulautuvos sodų driekiasi dviračių takas.
Tradicinių amatų centras
Dar 1967 m. skraidyklių sporto entuziastas, konstruktorius Juozapas Liekis su žmona Vanda pradėjo rinkti ir kaupti XIX–XX a. etninės kultūros ir techninio paveldo kolekciją. Tai paskatino ieškoti Pakaunėje sodybos, tinkamos eksponuoti kolekciją visuomenei.
2002 m. vaizdingose Nevėžio apylinkėse esanti Liekių sodyba nominuota gražiausios Lietuvos sodybos rinkimuose. 2005 m. sodyba tapo Juozo Naujalio memorialinio muziejaus filialu (dabartinis Kauno rajono muziejaus filialas).
Čia po atviru dangumi eksponuojami iš įvairiausių Lietuvos kampelių surinkti užsienyje ir Lietuvoje gaminti reti varikliai, žemės ūkio technika, garo mašinos, automobiliai, tarpukario Lietuvos kaime meistrų naudoti darbo įrankiai, namų apyvokos daiktai.
Sodybą puošia gėlynai, netradiciniai papuošimai. Dar vienas akcentas – Šv. Juozapo, amatininkų, šeimos ir Visuotinės bažnyčios globėjo skulptūra (autoriai – Ginutis Dudaitis ir Adolfas Teresius).
A. ir J. Juškų etninės kultūros muziejus
Nuo seno Vilkijoje, Kauno Mažojoje gatvėje, stovi garsus namas, pažymėtas antru numeriu. XVIII a. čia iškilo klebonijos ansamblis, tačiau iki šių dienų liko tik pastatas ir dalis sodo.
1862–1864 m. čia gyveno kunigas, tautosakininkas, etnografas ir kalbininkas Antanas Juška. Jo sukaupti lietuvių liaudies dvasiniai turtai – gausus senųjų lietuviškų žodžių žodynas, dainynai, melodijų rinkiniai – stulbino ir čionai atvykdavusį Motiejų Valančių.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą senąjį namą nusipirko akušerė O. Mongirdienė su vyru poetu A. Fiodorovu. Pastatą ji pavertė savotišku kultūros centru – literatūrine svetaine. Čia lankydavosi Vydūnas, P. Kalpokas, A. Žmuidzinavičius, B. Dauguvietis, J. Naujalis, S. Nėris, I. Buninas ir kiti iškilūs žmonės.
1989 m. pastate įkurtas etninės kultūros muziejus, jo vadovu tapo Kauno paminklosaugos klubo „Atgaja“ narys Arūnas Sniečkus. Autentika alsuojančio, etninės kultūros dvasią puoselėjančio muziejaus pavadinime įamžintas ir A. Juškos brolis Jonas – didžiausias talkininkas viešinant Antano sukauptus turtus.
Darbo laikas: II–VI 9.00–18.00
Kauno marių regioninio parko lankytojų centras
Kiekvienas apsilankęs Kauno marių regioninio parko lankytojų centre sužinos, ką slepia žalios marių akys, kodėl fortai alsuoja gyvybe, kas yra „dugniečiai“, ką kepurėmis supylė milžinai, kokios yra marių spalvos ir balsai. Pagrindinis ekspozicijos akcentas – maketas, ant kurio projektuojamas vaizdas, tarsi laiko mašina, nukelia į tolimą praeitį: lankytojai išvys kaip traukėsi paskutinis ledynas, kaip formavosi Nemunas ir jo slėnis, kaip galiausiai jis virto Kauno mariomis. Besidomintys geologija turės puikią progą susipažinti su Kauno marių atodangų įvairove, mistikos gerbėjai galės „prisiraškyti“ legendų, gamtos bičiuliai susipažins su išskirtiniais parko paukščiais, augalais ir gyvūnais, o patys smalsiausi galės naršyti po informacinius terminalus, kur žinių ras daugiau nei grybų miške.
Darbo laikas: I – IV 8 – 17 val.; V 8 – 15.45; VI (nuo gegužės 1 d. iki spalio 1 d.) 10 – 18 val.
Kauno tvirtovės III fortas
Kauno tvirtovės III fortas yra I tvirtovės gynybos skyriuje, ten, kur buvo labiausiai tikėtinas vokiečių puolimas nuo Rytų Prūsijos pusės. 1882–1889 m. iškilusio taisyklingo ištęsto šešiakampio formos, simetriškos kompozicijos statinio užnugaryje – kareivinės. Gynybinio pylimo viršuje buvo artilerijos ir pėstininkų kovinės pozicijos.
XIX–XX a. sandūroje rekonstruojant fortą į šalia esančias baterijas iškelta didžioji dalis ant pylimų stovinčios artilerijos, dviejų pylimų vietoje supiltas vienas didesnis, tarpams tarp fortų apšaudyti virš kareivinių buvo pastatyti betoniniai tarpiniai puskaponieriai, užnugario sienas pakeitė grotos, atlikti kiti sustiprinimai.
Po Pirmojo pasaulinio karo, pritrūkus gyvenamojo ploto, III forto statiniuose įsikūrė pigių butų kolonija. Antrojo pasaulinio karo metais vokiečių armija čia buvo įsirengusi maisto atsargų sandėlius. Sovietų okupacijos metais, iki 1985 m., čia buvo karinės amunicijos sandėliai. Teritorija buvo aptverta spygliuota tvora ir saugoma ginkluotos sargybos.
Šiuo metu fortas – visuomenei atvira Kauno tvirtovės parko dalis, skirta edukacijai. Kareivinėse įrengtos patalpos, pritaikytos bendruomeninei kultūrinei veiklai, veikia edukacinės dirbtuvės, Lietuvos kariuomenės muziejus, vyksta ekskursijos, parodos, koncertai, švenčiamos tradicinės lietuvių liaudies šventės, vykdomi kiti projektai.
Kauno tvirtovės I fortas
Šis fortas statytas 1882–1889 m., rekonstruotas XIX. a. pab. – XX a. pr. Statiniai artimi tipiniam projektui: fortas yra taisyklingo ištęsto šešiakampio formos, griežtos simetrinės struktūros.
Gynybinio pylimo viršuje buvo artilerijos ir pėstininkų kovinės pozicijos. Po gynybiniu pylimu esančiuose kazematuose įrengti amunicijos sandėliai. Kareivines ir forto vidinius kiemus išoriniu grioviu jungia požeminiai tuneliai – poternos. Flanginei griovio gynybai buvo skirti kaponieriai ir puskaponieriai. Išorinį gynybinį griovį supa kontreskarpinė skliautinė raudonų plytų siena.
Tarpukariu stokojant gyvenamojo ploto forto patalpose įsikūrė varguoliai. Kairiajame užnugario amunicijos sandėlyje buvo įrengta dujų kamera – 1938–1940 m. čia buvo vykdomos mirties bausmės kriminaliniams nusikaltėliams. Sovietų okupacijos metais I fortas priklausė Pabaltijo apygardos Kauno priešlėktuvinės gynybos brigadai.
Čia buvo vykdomas C-125 raketų techninis aptarnavimas. Šiuo metu forto teritorija pritaikyta lankymui, rengiamos šventės, ekskursijos, edukacija su žirgais.
Pogrindžio spaustuvė „ab“
Tai vienintelė tokio tipo slėptuvė Lietuvoje, kurios per visą jos gyvavimo laikotarpį neaptiko sovietų saugumas. Iš čia pogrindiniai leidiniai po mūsų šalį pasklisdavo tūkstantiniais tiražais. Jos įkūrėjai Vytautas Andziulis ir Juozas Bacevičius kovojo prieš okupacinės valdžios skleistą propagandą ir siekė, kad nebūtų sunaikintos mūsų tautos dvasinės vertybės.
V. Andziulis pyktis su sovietų valdžia pradėjo dar 1968 m., kai sumanė statytis sodybą – tuo metu nuolat gyventi soduose buvo nepageidaujama. Po šia paties rankomis pastatyta sodyba ir įrengta spaustuvė. Ji buvo slepiama net nuo Andziulių vaikų.
1980–1990 m. čia išspausdinti 23 pavadinimų patriotinio ir religinio turinio leidiniai, jų bendras tiražas – 138 000 egzempliorių. Visi jie išspausdinti V. Andziulio surinkta iškiliosios spaudos mašina.
Spaustuvė „ab“ yra įtraukta į tarptautinį istoriškai vertingų šaltojo karo įrenginių ir vietovių sąrašą. Šiandien spaustuvėje įkurtas Kaune veikiančio Vytauto Didžiojo karo muziejaus padalinys.
Darbo laikas: II-VI 10–17 val.
Lietuvos partizanų stovyklos vieta
Šioje žeminėje 1944-1945 m. slapstėsi devyniolika partizanų. Tarp jų – ir sužeistas Lietuvos laisvės kovų sąjudžio štabo viršininkas buvęs partizanas Vytautas Balsys slapyvardžiu Uosis. Sovietmečiu žuvusiems atminti prie žeminės V. Balsys pastatė kryžių.
Tado Ivanausko Obelynės sodyba
Obelynės parkas – gamtininko profesoriaus Tado Ivanausko įkurtas botanikos parkas jo sodyboje Akademijoje, Kauno rajone. 1920 m. iš parceliuojamo Marvos dvaro prof. T. Ivanauskas nusipirko 8 ha žemės, pastatė čia gyvenamąjį namą, kitus pastatus ir įkūrė Obelynės botanikos parką. Pavadinimas kilo nuo skardžiuose gausiai žydinčių ir derančių laukinių obelų ir gudobelių.
Botaniniu atžvilgiu įdomus Obelynės parkas užima apie 6,5 ha plotą. Parko augalų kolekciją sudaro per 300 rūšių ir formų medžių bei krūmų. Obelynėje auga vieni iš seniausių planetos medžių – dviskiautis ginkmedis ir metasekvoja.
Darbo laikas: II-VI 10.00-18.00
Rašytojo V. Mykolaičio – Putino namas
Vincas Mykolaitis-Putinas – vienas žymiausių lietuvių rašytojų, poetas, prozininkas, dramaturgas, literatūros kritikas, istorikas ir teoretikas. Aplenkdamas didžiuosius Lietuvos kurortus savo saulėlydžiui ir veržliai kūrybinei veiklai plėtoti pasirinko Kačerginės miestelį. Kačerginėje vasaroti pradėjo 1961 m., nuolat gyventi – 1962 m. Čia vertė „Poną Tadą“, planavo ir rašė atsiminimus, kūrė eilėraščius, tvarkė „Raštų“ leidimą.
1981 m. namo vidiniame kieme rašytojui pastatytas paminklas. Autorius – skulptorius B. Zalensas. Prie paminklo gegužės mėnesiais vyksta tradiciniai „Vasaros nakties ramybės skaitiniai“. 2008 m. sukurtas skulptūrinis suolelių parkas „Gamta ir žmogus: in memoriam“.
R. Polovinsko vasarnamis
Šis namas tarpukariu buvo vienas moderniausių viešbučių Baltijos šalyse. Šį ištaigingą vasarnamį greta garsiosios vilos „Vita“ 1936 m. pastatė to meto milijonierius, statybų kompanijos „Mūras“ savininkas Romanas Polovinskas.
„Viešbutis reprezentacinis, kurin galima kviesti išlepinčiausio skonio turistus ir svetimšalius“, – rašė to meto spauda. Viešbutyje buvo 18 kambarių, stilingi baldai, vonios, dušai (šiltas ir karštas vanduo), veikė puiki ventiliacija, centrinis šildymas. Įrengtos vyrų ir moterų kirpyklos, skaitykla ir biblioteka, lošimo patalpos. Sodelyje poilsiautojų laukė teniso ir kitokių žaidimų aikštelės, fontanas. Vasarnamis buvo pritaikytas gyventi vasarą ir žiemą, rūsyje įrengta katilinė, anglinė. Elektrą tiekė kurorto elektros stotis. Šalia vasarnamio įrengta „ledaunyčia“, joje buvo laikomi produktai.
Prieš karą ir po jo čia buvo įsikūrę Kulautuvos poilsio namai, nuo 1949 m. – vienas iš naujos Tuberkuliozės sanatorijos skyrių. Po Nepriklausomybės atgavimo čia veikia Kulautuvos seniūnija ir biblioteka.
Inžinieriaus V. Rėklaičio vila
Kačerginė tarpukariu buvo unikalus Laikinosios sostinės priemiesčio kurortas, kuriame namus statėsi daugybė žinomų politikų, menininkų, visuomenės veikėjų. Vienas jų buvo V. Reklaitis (1890–1942) – inžinierius, ilgametis Jūrininkų sąjungos narys, vienas Lietuvos prekybos laivyno organizatorių, Kačerginės kurorto direktorius. Medinę vilą su bokšteliu V. Reklaitis statė 1935–1938 m.
Vila sovietų okupacijos metais nacionalizuota, čia veikė ambulatorija, vėliau pastatas ėmė nykti. Atlikus išsamius tyrimus, objektas 2016 m. restauruotas Kauno rajono savivaldybės lėšomis (architektas – Saulius Gudas). Išsaugota daug autentiškų medinės architektūros detalių: mediniai laiptai į bokštelį, durys, langų užraktai ir kt. Dėl savo jaukumo ir grakštumo vila dažnai vadinama tarpukario modernizmo perlu.
Sutvarkytame ir visuomenei atvertame istoriniame pastate įsikūrė Kačerginės seniūnija. Čia vyksta pažintinės-edukacinės programos, pristatančios tarpukario vasarotojų gyvenimą. 2014 m. kovo 5 d. vila įrašyta į Kultūros vertybių registrą.
Prano Vaičiuškos vila
Vila pradėta statyti 1935 m. (projekto autorius – architektas P. Valiukėnas). Joje gyveno Lietuvos kariuomenės brigados generolas, gydytojas, visuomenininkas Pranas Vaičiuška (1876–1939) su savo žmona Pelagija Grigorijevna ir sūnumi Jurgiu.
Po karo pastate veikė septynmetė mokykla, 1994–1998 m. jis tarnavo kaip laikinoji Kačerginės koplyčia. 2013 m. miestelio bendruomenės iniciatyva nykstantis tarpukario medinės architektūros statinys įrašytas į Kultūros vertybių registrą.
2014 m. vilą įsigijo kauniečio Algirdo Pukio šeima ir rekonstravo ją pagal suderintą tvarkybos darbų projektą su Kultūros paveldo departamentu (projekto vadovas – architektas R. Giedraitis). Išsaugota daug autentiškų elementų.
Raudondvario Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės bažnyčia
Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės bažnyčia pastatyta ant senosios bažnyčios pamatų parapijiečių aukomis, kun. S. Irtmano rūpesčiu. Bažnyčios projekto autorius architektas Vaclovas Michnevičius. Stilius – baroko su renesansu. Bažnyčia pakonsekruota vyskupo Juozapo Skvirecko 1938 m. spalio 3 d.
Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės bažnyčioje galima išvysti italų skulptoriaus Luigi Pampalonio sukurtus Vandos Tiškevičienės ir jos sūnaus Mykolo Tiškevičiaus antkapinius paminklus, vertingų meno kūrinių.
Mišios vyksta: I-V – 18 val., VII – 10 ir 12 val.
Vilkijos Šv. Jurgio bažnyčia
Neogotikinė, lotyniško kryžiaus plano, dvibokštė bažnyčia pastatyta 1908 m. Šis didingas, ant kalno iškilęs raudonų plytų pastatas tapo pagrindiniu miesto akcentu. Bažnyčios bokštų aukštis siekia 35 m. Bažnyčios viduje sumontuoti garsaus lietuvių meistro Jono Garalevičiaus pagaminti vargonai. Šventoriuje 1960 m. pastatytas tautodailininko J. Mikutaičio medinis koplytstulpis, įrengta stebėjimo aikštelė, 2014 m. atidengtas akmuo su prezidento Valdo Adamkaus bareljefu.
Mišios vyksta: II-V 18 val., VI-VII 12 val.
Kačerginės Šv. Onos koplyčia
Kačerginės Šv. Onos koplyčia pastatyta pagal architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio 1936 m. projektą. Ne tradicinio, o itin modernaus sprendimo tąsyk realizuoti nenorėta, brėžiniai savojo laiko laukė 62 metus. 1998 m. pavasarį architektai Feliksas Jackevičius ir Gediminas Jurevičius projektą pakoregavo, nekeisdami pastato proporcijų ir esminių akcentų. 1998 m. gruodžio 26 d. Kačerginės Šv. Onos koplyčioje aukotos pirmosios šv. Mišios.
Neogotikinio stiliaus koplyčios ilgosios medinės sienos darniai dera su stiklinėmis fasadų plokštumomis. Vidaus erdvė vientisa. Aukščio ir lengvumo įspūdį sukuria grakščios medžio konstrukcijos. Vakariniame šone – nedidelė zakristijos iškyša. Šalia koplyčios pamatysite ir 12 m aukščio karkasinę varpinę.
Koplyčioje galite apžiūrėti bažnytiniam interjerui būdingą itin retą vitražinį altorių, jo autorius – menininkas Artūras Rimkevičius.
Mišios vyksta: VII – 13 val.
Babtų Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia
Babtų Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia stovi Babtų miestelyje, Nevėžio kairiajame krante, 1 km į vakarus nuo Kauno – Ariogalos kelio.
Pirmąją medinę bažnyčią Babtuose 1672 m. pastatė dvarininkas, Žemaičių ir Babtų seniūnas Viktoras Konstantinas Mlečka. Bažnyčia 1715 m. perstatyta nuo pamatų.
1853 m. pastatyta dabartinė medinė bažnyčia. 1860 m. pašventinta.
Mišios vyksta: II-V 18 val., VI pagal susitarimą, VII – 10 val.
Šv. Juozapo ir Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės basųjų karmeličių vienuolynas
Basųjų karmelitų ordinas, įkurtas Ispanijoje 1562 m., Lietuvoje veikė nuo 1638 m. Šalį okupavus sovietams, ordino veikla nutraukta. Atkūrus Nepriklausomybę, kelios moterys, trokšdamos pasišvęsti Dievui, kreipėsi į tuometinį Kauno arkivyskupą kardinolą Vincentą Sladkevičių ir į Basųjų karmelitų ordino generalinį vyresnįjį, prašydamos atkurti Lietuvoje basųjų karmeličių vienuolyną.
Iš užsienio į Lietuvą ordino atkurti suvažiavusios vienuolės 1994 m. laikinai įsikūrė buvusioje Paštuvos parapijos klebonijoje. Naująjį vienuolyną basosioms karmelitėms suprojektavo architektas Regimantas Andriuškevičius. Neįprastų formų pastatas simbolizuoja vienuolyno gyvenimo centrą – Kristų ir Jo Bažnyčią.
1996 m. arkivyskupas Sigitas Tamkevičius pašventino kertinį vienuolyno akmenį, o 2000 m. – ir naująjį vienuolyną. Šiandien čia gyvena keliolika seserų. Vienuolyno durys atviros visiems, kurie nori pabūti ramybėje ir pasimelsti. Atvykę svečiai įsikuria jiems skirtuose kambariuose ir kartu su seserimis dalyvauja šventosiose Mišiose ir Valandų liturgijoje.
Čekiškės Švč. Trejybės bažnyčia
Čekiškės Švč. Trejybės bažnyčią pastatė Čekiškės dvarininkas Jurgis Gedgaudas Mackevičius 1626 m. Paskutinį kartą bažnyčia buvo perstatyta 1935 m.
Čekiškės Švč. Trejybės bažnyčia – bazilikinė, turi klasicizmo bruožų, su šoniniais priestatais ir bokštu. Vidus 3 navų. 1806 m. įrengta sakykla, 1819 m. pastatyta nauja zakristija.
Mišios vyksta: II, IV, V – 18 val., III, VI – 11 val., VII – 10 ir 12 val.
Panevėžiuko Jėzaus Nukryžiuotojo bažnyčia
Trikampio plano mūrinė Panevėžiuko Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia – vienintelis toks kultūros paveldo objektas Lietuvoje. Nedidelę jaukią vėlyvojo baroko stiliaus bažnyčią 1747 m. pastatė liaudies meistrai, o fundavo vienas iš Panevėžiuko dvaro savininkų Simonas Sirutis.
Didžiajame bažnyčios altoriuje įkomponuotas kryžius su Nukryžiuotojo skulptūra. Kiti vertingi kūriniai – XIX a. medinė skulptūra „Trimituojantis angelas“ ir XVIII a. pabaigos geležinis ornamentuotas kryžius.
1639 m. Karaliaučiaus liejimo meistro Mikalojaus Šmidicheno nulietas bažnyčios varpas gerokai senesnis už pačią bažnyčią. Šis varpas dedikuotas šv. Antanui Paduviečiui, todėl vadinamas Antanu. Jis kviečia žmones maldai, susikaupimui, dvasinei atgaivai.
Mišios vyksta: VII – 12 val.
Lapių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia
1639 m. Žemaičių kaštelionas Jonas Alfonsas Liackis ir žmona Joana Lapėse pastatė bažnyčią, paskyrė kunigui pyliavą iš Lapių dvaro ir dovanojo Masteikių kaimą; įkurta parapija. Kunigas Andrius Rakauskas su parapijiečiais 1899 m. bažnyčią atnaujino ir padidino. Apie 1935 m. klebonas Jonas Juodeika prie pradžios mokyklos įsteigė biblioteką-skaityklą.
Bažnyčia turi renesanso architektūros bruožų, tačiau presbiterijos arka primena gotiką. Beveik kvadratinio plano, trinavė, halinė. Altoriai XIX a. neobarokinių formų.
Mišios vyksta: VII – 10 val.
Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia
Margininkų kaimas didžiuojasi vienu darniausių ir originaliausių XIX a. antrosios pusės liaudiškų sakralinių pastatų. Dar iki 1871 m. čia pastatyta medinė koplyčia. Joje švęsti Šv. Jurgio, Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės ir Angelų Sargų atlaidai.
1924 m. įkurta parapija, koplyčia suremontuota ir pertvarkyta į liaudies architektūros formų bažnyčią su trisiene apside, šonine zakristija, bokšteliu. Salinio plano pseudobazilikinės erdvės bažnyčios viduje iki 1962 m. buvo savitas dviejų vargonų choras.
Šventovė išsiskiria savo varpine, kuri pastatyta pagal klebono P. Marcinkevičiaus projektą. Aukšta, medinė, iš trijų tarpsnių – tokio tūrio varpinės Lietuvoje retos. Joje esantis vokiškojo tipo, gotikinis varpas 1957 m. perkeltas iš Vištyčio evangelikų liuteronų bažnyčios. Varpas įrašytas į Lietuvos kultūros vertybių registrą.
1970 m. bažnyčia atnaujinta, jos vidų dekoravo menininkė J. Slyvauskaitė. Bažnyčios šventoriuje pastatytas kryžius parapijos tremtiniams atminti. 1996 m. bažnyčia įrašyta į Lietuvos kultūros vertybių registrą.
Mišios vyksta: VII – 9.30 val.
„Beast 001“
Didžiulis šernas iš smalos – menininko T. Vosyliaus kūrinys, stovintis šalia miško kelio, vedančio iš Batniavos seniūnijos į Kulautuvą.
Ateityje planuojama pastatyti daugiau panašių skulptūrų ir taip turėtų atsirasti visas smalinių figūrų parkas.
Vinco Mykolaičio – Putino skulptūrinių suolelių parkas
Kačerginėje lietuvių literatūros klasikas Vincas Mykolaitis – Putinas (1962-1967) vertė Adomo Mickevičiaus „Poną Tadą“, planavo ir rašė atsiminimus, kūrė naujų eilėraščių, tvarkė savo raštų leidimą. 1989 metais, vietos gyventojų sprendimu, gatvė, kurioje gyveno rašytojas, pavadinta jo vardu. Šioje gatvėje V. Mykolaičio – Putino namo kieme stovi akmeninė skulptūra poetui, čia ir šis parkas.
Parkas sukurtas 2008 m., įgyvendinant Kačerginės bendruomenės centro projektą „Žmogus ir gamta: IN MEMORIAM.“ Tai projektas, skirtas rašytojo atminimui, miestelio kultūrinio paveldo saugojimui, didelį dėmesį skiriant bendruomenės vieningumo ir susitelkimo didinimui bei moksleivių švietimui ir ugdymui. Projekto autorės M. Gintilienė ir Ž. Bekerienė.
Projektą įgyvendino skulptoriai A. Teresius ir V. Vikšraitis. Parko suoleliuose išraižytos poeto „Aukojau žemei” eilės. Kiekvieną pavasarį čia vyksta tarptautinio poezijos festivalio „Poezijos žydėjimas” šventė. Šio renginio metu savo kūrybą pristato poetai, literatai, dainuojamosios poezijos atlikėjai.
Dievų ir deivių slėnis
Kulautuvos pėsčiųjų sveikatingumo take įkurtas dievų ir deivių slėnis, vietinių dažnai vadinamas tiesiog skulptūrų parku. Čia Lietuvos skulptorių vasaros pleneruose sukurtos iš ąžuolo skulptūros, įprasminančios svarbiausius pagoniškus dievus ir deives – Perkūną, Patrimpą, Pykuolį, Žemyną, Gabiją, Kovą, Laimą ir kt.
Liepų parkas
Liepų parkas – parkas miestelio centre, kuriame smagiai laiką gali leisti ir miestelio gyventojai, ir miestelio svečiai.
Kasmet čia vyksta muzikiniai liepos vakarai – įvairūs koncertai, pasirodymai visą liepos mėnesį.
Dubravos arboretumas
Vienas iš trijų tokių Lietuvoje Dubravos arboretumas užima 51,5 ha plotą. 1958 m. įkurtoje dendrologinėje kolekcijoje kaupiami, saugomi ir eksponuojami mokslo, pažintiniu ir dekoratyviniu požiūriu vertingi vietos kilmės bei introdukuoti medžiai ir krūmai.
Arboretume sukaupta apie 2000 rūšių, porūšių, formų ir veislių sumedėjusių augalų. 2004–2006 m. netoli kolegijos įrengta studijoms ir pažinimui vertinga retų augalų ekspozicija. Tarp ekspozicijoje pasodintų augalų – daug arboretume dar neaugintų rūšių ir veislių. 2006 m. iškilo medelyno ir arboretumo reikmėms skirtas administracinis ir laboratorinis pastatas. Jame specialiai įrengtos patalpos mokslinei ir mokymo veiklai.
Dubravos arboretumo lankymas – nemokamas.
Didžioji arboretumo dalis – atvira ir lankoma kasdien, o dėl introdukcinio karantininio medelyno ir retųjų medžių bei krūmų ekspozicijos lankymo bei ekskursijų reiktų susitarti iš anksto šiuo telefonu: 8 616 85232.
Šaltinių takas
Tai natūraliai išvaikščioti 2,6-6 km ilgio takelių labirintai, vedantys per vaizdingiausias Kačerginės šilo apžvalgos aikšteles, nuo kurių atsiveria kerintys Nemuno vaizdai, iki Pyplių piliakalnio ir atgal. Kelyje teks kirsti nemažai čiurlenančių šaltinių, kurių vandeniu bus galima atsigaivinti. Takas sudarytas iš dviejų dalių: pirmoji – aktyvesnė, antroji – ramesnė. Šaltinių takas pritaikytas šiaurietiško ėjimo mėgėjams ir bėgikams, dalyvaujantiems ištvermės varžybose.
Kamšos botaninio – zoologinio draustinio pažintinis takas
Pažintinis takas, einantis per Kamšos botaninį – zoologinį draustinį tęsiasi apie 1,5 km. Informaciją apie vietos augaliją ir gyvūniją pateikia informatyvūs stendai.
Ratu einantį maršrutą galima užbaigti nusileidus laiptais. Varytis dviratį galima specialiu grioveliu, tad be didelių sunkumų įmanoma pasiekti dviračių taką, jungiantį Kauno miestą ir rajoną.
Kaip rasti taką?
Važiuojant dviračių taku, reiktų nusukti link elektros pastotės ir važiuoti iki kelio galo arba kilti keliu į Akademiją ir Tako gatve važiuoti iki garažų. Lankytojus pasitiks informaciniai stendai.
Žalgirio mūšio memorialinis parkas
Žalgirio mūšio karžygius primena koplytstulpiai ir stogastulpiai. Kiekvienas jų turi savo metrikus ir globėjus. Taip pat 10 ha ploto parke pasodinta 580 raudonųjų ąžuolų, daugiau nei 1000 medelių. Pušys parke susodintos taip, kad skrendant lėktuvu matytųsi žodis „Žalgiris“ ir tekančios saulės spinduliai.
Rašytojo P. Mašioto pasakų parkas
2004–2005 metų vasaromis Prano ir Jono Mašiotų palikimo puoselėtojų draugija ir VšĮ „Prienų drožėjai“ organizavo respublikinius jaunųjų skulptorių plenerus. Drauge su patyrusiais medžio drožėjais sukurtos ąžuolinės skulptūros, skirtos vaikų žaidimams, poilsiui ir mūsų pasigerėjimui. Žvirbliai, ežiukai, kiškiai įkurdinti rašytojo sūnaus Jono Mašioto sodybos kieme.
Pedagogo, grožinės literatūros kūrėjo Prano Mašioto didžioji gyvenimo dalis skirta lietuviškojo atžalyno ugdymui. Iš supratimo ir pareigos pamatė, kad lietuvių vaikai neturi ką skaityti, tad ėmė rašyti pasakas, apsakymus mokyklinio amžiaus vaikams, o apysakas šiek tiek vyresnei jaunajai kartai. Kūrėjas išleido apie 140 pavadinimų knygų, iš jų 30 originalių, 60 verstinių, 12 matematikos, fizikos vadovėlių.
Nuo 1935 metų Kačerginėje vasarojo Prano Mašioto sūnus Jonas Mašiotas su šeima. Garbaus amžiaus rašytojas, publicistas, žurnalistas Pranas Mašiotas mėgo čia lankytis, o paskutiniąsias gyvenimo vasaras (1938–1939) ir ilgėliau viešėjo.
Kaimynystės parkas
Kaimynystės parkas įsikūręs Garliavoje, prie Maišiaus upelio. Parką projektavo architektė Violeta Beigienė.
Šiame parke vasaros sezono metu veikia vienintelis Kauno rajone fontanas. Fontano srovės sinchronizuotai šoka pagal pasirinktą muzikinį kūrinį, o šokančio vandens vaizdą tamsiuoju paros metu praturtina spalvotas srovių apšvietimas bei dinaminiai vaizdai, projektuojami ant specialiai įrengto vandens ekrano.
Pakalniškių piliakalnis su priešpiliu
Tai 27 m aukščio kalva, nuo kurios viršūnės atsiveria Kauno marių ir Pažaislio panorama bei Kauno hidroelektrinės užtvenkti industriniai Petrašiūnai.
Pasak legendos piliakalnį supylė senovės lietuviai. Ant jo stovėjo Nemuno žemių slėnio valdovo Vaišvydo medinė pilis, ilgus amžius gynusi ir saugojusi šią vietovę nuo priešų. Nemuno slėnyje gyveno Vaišvydo valdiniai. Tačiau priešai, išdavikų padedami, pilį visiškai sugriovė ir ji nebebuvo atstatyta.
Piliakalnis datuojamas I tūkst. – II tūkst. pradžia. Į šiaurę ir vakarus nuo piliakalnio buvo rasta papėdės gyvenvietės įrodymų.
Aplankius piliakalnį galima žingsniuoti 3 km ilgio Pakalniškių ekologiniu pažintiniu taku.
Pyplių piliakalnis
Piliakalnis yra kairiajame Nemuno krante prie rytinio Kačerginės miško pakraščio, priešais Nevėžio žiotis. Į piliakalnio viršūnę veda laipteliai. Nuo jo galima pasigėrėti Nemuno vaizdais, Raudondvario bažnyčios bokštais.
Pasak legendų ir XX a. Lietuvos istorikų Zenono Ivinskio bei Kazimiero Paunksnio, galbūt čia stovėjo Pilėnų pilis, sunaikinta 1336 m. Nenorėdami pasiduoti kryžiuočiams, jos gynėjai lietuviai visus pilies turtus sudegino, o patys nusižudė, kad nepatektų nelaisvėn. Jis buvo įrengtas apie 500 metus, vėliau apleistas. Dabar jį aplanko mokslininkai, turistai, keliautojai.
Daugiau informacijos Kauno rajono turizmo informacijos centre
Patinka geros naujienos apie Lietuvą? Prisidėkite ir paremkite mus Patreon.