Jonas Basanavičius gimė 1851 m. lapkričio 23 d. septintą valandą vakare pusgyvis. Tėvų pasakojimu, tik po geros valandos pastangų, trinant šepečiu kojų padus, ar kokiu kitu stebuklu, kūdikis „atsigaivalėjęs“. „Tėvai jau tada mane, nors pusgyvį, prižadėję į kunigus leisti, jei tik Dievas teiksiąsi dvasią įkvėpti į mano menką kūnelį“ (rašė J. Basanavičius). Išsigandę, skubėdami tėvai, užmiršę tradicinius krikštynų papročius, rytojaus dieną nuvežė silpnutį naujagimį Bartninkų bažnyčion, pakrikštijo tos dienos šventojo Jono nuo kryžiaus vardu.
Negalavimai nepakenkė normaliam kūdikio vystymuisi – nuo ankstyvos kūdikystės turėjo gerą atmintį. Jis prisimena net tuos laikus, kai rėpliojo po aslą ritinėdamas obuolį. Arba kai jį tėvas mažutį kartais pasiimdavo į lovą, bučiuodavo ir savo ataugusia barzda liesdavo jo veidelį. Tėvo mylimas, motinos lepinamas, gimtinės pirkios aplinkos globojamas, vienturtėlis leido nerūpestingas dienas. Netoli jį nunešė jo basos vaikiškos pėdos. Nuo kalnų viršūnių stebėdamas, nematė jis viliojančio laimingo, vaivorykštės juosta apjuosto krašto, kaip niekas nerado amžinos jaunystės šaltinio. Bet šių, daug kartų matytų gamtovaizdžių sukelti vaizdiniai, jo jautrioje sieloje įžiebė vieną iš jo gyvenimo kryptį nušvietusių žiburėlių. Lyg norėdamas tai pasakyti visiems, jau į šeštąjį savo gyvenimo dešimtmetį bežengdamas rašė: Kaip „dailūs Šešupės krantai jautrią V. Pietario širdį pritraukė ir joje pirmuosius apsireiškimus sąžiniškos meilės dėl savo tautos ir žemės įknietė, taip ir Basanavičiaus lietuviškumui Vartų kalnai, Piliakalnių piliakalnis, slėniai ir kita „nemenką įtekmę turėjo“. Matyt, nuo mažens jautęs, kad aukščiausius kalnus ir gražiausius slėnius tegalima matyti vaikystės dienomis gimtajame krašte (citata iš Juozo Rudzevičiaus knygos „Ten gimė, augo dr. Jonas Basanavičius“).
Jono Basanavičiaus gyvenimas, veikla, asmenybė ir nuopelnai lietuvių tautai susilaukė daugelio nuodugnių tyrinėjimų ir dar ateityje nuolatos bus tiriami bei apmąstomi, tad ypač tiktų ir būtų įdomu pažinti mažiau tyrinėtą basanavičianistikos sritį, o būtent – gimtąją aplinką, kuri iš mažens ugdė jo lietuvišką sielą. Ten, kur gimė ir augo Jonas Basanavičius, o ne svetimuose kraštuose, kur jam teko praleisti didžią gyvenimo dalį, turėtume ieškoti ištakų, kurios pažadino susidomėjimą garbinga Lietuvos praeitimi, įkvėpė skaidrią tėvynės meilę, suteikė nuojautą iš žmonių kasdieninės kalbos atrinkti visiems suprantamus, iš gilumos sielos kylančius žodžius, kuriais parašęs „Aušros“ programinę prakalbą, ją perskaitęs, pats graudžiai apsiverkė ir iš akių riedančiomis ašaromis sudrėkino rankraštį. Štai šis Lietuvos mažas kraštas išaugino šį didį žmogų – Joną Basanavičių. Prisikėlusi tauta atsidėkodama jam garbingą Lietuvos Patriarcho vardą suteikė. 1866-1873 m. mokėsi Marijampolės gimnazijoje. 1873 m. įstojo į Maskvos universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą. 1874 m. perėjo į Medicinos fakultetą. Greta studijavo Lietuvos istoriją ir archeologiją, rinko lietuvių tautosaką, rūpinosi pralaužti spaudos draudimą, leisdamas populiarias knygeles. 1879 m. gavo gydytojo diplomą, trumpai dirbo Ožkabaliuose, Vilkaviškyje. Rūpinosi lietuvybės reikalais, ieškojo galimybių leisti užsienyje lietuvišką laikraštį Lietuvai. 1883 m. pradėjo eiti laikraštis „Aušra“, kurio redaktoriumi ir leidėju buvo J. Basanavičius. Jo iniciatyva sušauktas lietuvių seimas Vilniuje, įsteigta tautinė demokratinė lietuvių partija. 1917 m. lietuvių konferencijoje J. Basanavičius buvo išrinktas Lietuvių Tarybos nariu. 1918 m. vasario 16 d. pasirašė Nepriklausomybės deklaraciją. Mirė 1927 m. vasario 16 d. Vilniuje, palaidotas Rasų kapinėse.
1989 m. balandžio mėnesį šalia gimtosios J. Basanavičiaus sodybos buvo pradėtas sodinti Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolynas. Tris savaitgalius žmonės važiavo iš visos Lietuvos ir ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos, Gudijos bei Kaliningrado srities lietuviai. Vežė ir sodino ąžuoliukus, liepaites, eglaites ir kitus Lietuvoje nuo seno augusius medžius. Kiekvieną savaitgalį važiuodavo vis daugiau žmonių, kol buvo užsodinta 30 ha plotas.
Garbingiausioje vietoje ant aukurų kalno pasodinti ąžuoliukai didiesiems mūsų tautos vyrams: J. Basanavičiui, S. Daukantui, A. Smetonai, D. Poškai, Vydūnui ir kitiems. Po tragiškų 1991 m. sausio 13-osios įvykių pasodinta 13 vardinių ąžuoliukų ir viena liepaitė žuvusiems atminti.
Dabar Tautinio atgimimo ąžuolynas užima 39,4 ha ir jame auga apie 8400 ąžuolų. Ąžuolyne gyvena dvi šeimynos stirnų, kiškiai ir lapė, o vakarais apie sodybą šmirinėja kiaunės ir šeškai.
Pasodinus ąžuolyną imta galvoti apie visos sodybos atstatymą. Šiuo metu atstatyta stuba, klėtis, tvartai, kluonas. Reikia atstatyti „aliejinyčią“ ir jaują. Atstačius gyvenamąjį namą (stubą), jame įrengta muziejaus ekspozicija. Eksponatai atspindi J. Basanavičiaus gyvenimą ir veiklą. Klėtyje eksponuojami buities daiktai ir rakandai, surinkti Ožkabaliuose ir Bartninkų seniūnijos kaimuose. Kiekvienais metais balandžio mėnesio paskutinį šeštadienį sodyboje vyksta Signatarų sueigos. Vyksta tradiciniai renginiai: apskrities klojimų teatrų ir folkloro kolektyvų festivaliai „Žaliasis ąžuolėli“, „Joninių šventė“ ir kiti.
Lankytojai čia laukiami visada. Čia galima sužinoti apie Tautos atgimimo patriarcho ir jo šeimos gyvenimą. Pasivaikščioti po jau ūgtelėjusį ąžuolyną, pasivaišinti gilių kava.
Šaltinis: Vilkaviškio turizmo informacijos centras