Man, kaip ir kiekvienam kauniečiui, labai pasisekė, kad miesto pakraštyje turime tikrą Lietuvos lankytinų vietų bombą – Jiesios atodangą. Tuo pačiu man, kaip kauniečiui, šiek tiek gėda prisipažinti, kad šią vietą pirmą kartą pamačiau tik šių metų pavasarį. Tuomet medžiai dar buvo be lapų, todėl puikiai matėsi patys skardžiai, kurie tikrai primena vaizdus iš fantastinių filmų. Jau tada žinojau, kad rudenį toje vietoje vaizdai bus nepakartojami. Turėjau pusmetį pasiruošimui.
Lauktai ar nelauktai, ruduo atėjo greitai. Nuo pat pradžių žinojau, kad važiuosiu ten darbo dieną, norėdamas išvengti žmonių minios. Iškeliavau iš namų pusantros valandos prieš saulėlydį ir atvykau pačiu laiku, kai prasidėjo „auksinė valanda“ (valanda prieš pat saulėlydį, kai besileidžianti Saulė nudažo viską šiltomis spalvomis). Kadangi auksinis ruduo buvo jau įsibėgėjęs, tai ir darbo dienos pavakarę tariama stovėjimo aikštelė buvo pilna automobilių.
Traukinys kai kurių žmonių nelaukia, o Saulė manęs tuo labiau nelaukė, todėl greit suradęs vietą automobiliui, nuskubėjau prie atodangos. Pakeliui prasilenkiau su kolega fotografu, kuris jau keliavo atgal. „Smagu sutikti bendramintį“, – pagalvojau prasilenkdamas su juo. Atėjęs prie atodangos pamačiau tą vaizdą, kurio laukiau pusę metų: auksu pasidabinusius medžius ir švelniai juos glostančius besileidžiančios Saulės spindulius. Tik po to pastebėjau, kad bendraminčių čia ne vienas ir ne du. Tas motyvavo dirbti dar greičiau, fotoaparatas spragsėjo kaip kulkosvaidis, akyse raibuliavo nuo spalvų ir tiesioginės Saulės šviesos, bet mintyse kartojau sau, kad vaizdai yra verti to. Saulei nusileidus patraukiau atgal su pačia didžiausia šypsena veide, o mintyse dėkojau kiekvienam supratingam žmogui, kuris pasitraukė ar palaukė, kol aš fotografavau peizažus.
Jiesios atodanga be jokių abejonių buvo šio rudens sensacija, įdomu ką ji parodys man atėjus žiemai.
Mieganti Pelėda
Patinka geros naujienos apie Lietuvą? Prisidėkite ir paremkite mus Patreon.