Miesto istorija
Manoma, kad teritorijoje, kurioje įsikūrė ir kurią dabar užima Ignalina, pirmieji gyventojai apsigyveno IX – XII a. Dabartinio miesto teritorijoje yra buvusios keturios gyvenvietės: Ignalinos ir Vašivų (Dekaniškės) palivarkai bei Budrių ir Vilkakalnio kaimai. Seniausia gyvenvietė – Budrių kaimas, ką liudija šiose vietovėse rasti akmeniniai kirvukai. Ilgio ežero Rudakampio pusiasalyje stovėjusi medinė pilaitė, greičiausiai sudeginta kalavijuočių XIII a. pradžioje.
Ignalinos vardas kilęs iš Ignalinkos palivarko, kuris buvo išsidėstęs Gavio ir Gavaičio ežerų pakrantėse, pavadinimo. Faktiškai Ignalinos istorija prasideda 1857 – 1862 metais, kai buvo tiesiamas Sankt Peterburgo – Varšuvos geležinkelis, kurio statybai reikalingą žemę caro valdžia nupirko iš Igno Kaminskio valdomo Ignalinos palivarko. Visas Ignalinos miesto dabartinis centras (įskaitant geležinkelio stotį) yra išsidėstęs buvusio Ignalinos palivarko teritorijoje. Kada buvo įkurtas Ignalinos palivarkas, žinių nėra. Tačiau akivaizdu, kad savo vardą jis gavo iš Kaminskio vardo Ignas. Tai galėjo įvykti tada, kai Ignas Kaminskis pradėjo valdyti Vidiškių dvarą (ir kartu palivarką). Gali būti, kad palivarkas egzistavo anksčiau, tačiau turėjo kitą vardą (pvz., Vašivų palivarkas ankstesniuose šaltiniuose oficialiai vadinamas Dekaniške).
Turimais duomenimis, 1866 metais prie stoties gyveno 85 žmonės, iš jų 9 žydų tautybės. Pradžioje buvo pastatyta policijos būstinė, vėliau smuklė ir parduotuvė. Geležinkelis turėjo didelės reikšmės gyvenvietei, pagerino ryšį su Vilniumi ir Daugpiliu. 1895 m. čia jau gyveno apie 300 gyventojų, daugiausia žydų, perkėlusių savo prekybos verslą iš Palūšės. Pirmą dviejų aukštų mūrinį namą pagrindinėje bevardėje gatvėje pasistatė turtingas pirklys Nachemka. Ignalinos gatvelės ilgai neturėjo pavadinimų. XIX a. pabaigoje Ignalina buvo linijinio plano, medinių namelių formuojama gyvenvietė. 1906 metais Ignalinoje buvo įsteigta pirmoji mokykla.
(Nuotrauka iš Luko Sažino asmeninio archyvo)
Matyt, jau XX a. pradžioje Ignalinoje vyko turgūs, o padaugėjus prekybininkų ir parduotuvių, gyvenvietė tapo miesteliu.
Rajono istorijos raida
Gana sunku tiksliai pasakyti, kada Ignalinos krašte įsikūrė pirmieji gyventojai. Šiandien žinome tik tiek , kad čia gyventa jau akmens amžiuje. Šio amžiaus reliktų aptikta smėlėtuose paupiuose: prie Gedžiūnėlių, Žeimenio, Peleniuose netoli Linkmenų. Įvairių akmens įnagių rasta Astraviškių apylinkėse, Kukutėliuose, Rimšėnuose, įvairiose Dysnos aukštupio vietose. Manoma, kad tuo metu gyventojų čia nebuvo gausu, nes žmones traukė lengvesnės žemės, kurias jie galėjo įdirbti savo kauliniais bei akmeniniais įrankiais.
I tūkstantmečio baltų gentainių palaikų randama bene didžiausiuose Lietuvos pilkapynuose prie Gedžiūnėlių, Šakarvos, Ripelalaukio, Dysnos lygumoje. Manoma, kad pirmame I ir II tūkstantmečių slenkstyje čia gyveno sėlių gentys. Rašytinių paminklų jos nepaliko, bet tai numanoma pagal vietovardžių pavadinimus. Žinoma, kad skirtingai nuo žemaičių šiose apylinkėse gyvenę lietuviai, vėliau pavadinti aukštaičiais, gaminosi kai kuriuos tik jiems vieniems būdingus įrankius bei papuošalus, o laidojo pilkapiuose dažniausiai po vieną, nedegintus. Ilgiausiai – iki VI m. e.a., savo mirusiųjų nedegino gentys, gyvenusios šiaurinėje Lietuvos dalyje – aukštaičiai. Rajone priskaičiuojama 117 saugotinų archeologjjos ir mitologijos objektų.
Šio krašto gyventojams teko sunki dalia. Dėl savo geografinės padėties jis palyginti anksti buvo įtrauktas į istorinių įvykių sūkurį. Šio regiono ekonominė bei administracinė padėtis buvo sąlygota čia ėjusių kelių. Šia teritorija ėjo vienas svarbiausių kelių iš Vilniaus per Daugėliškį ir Vidžius į Polocką, Breslaują, Daugpilį. Viena šio kelio atšaka ėjo pro Palūšę, Kazitiškį, Salaką, Dusetas į Rygą, ir per Zarasus į Daugpilį. Pirmieji rašytiniai šaltiniai liečia herojišką lietuvių kovų su kryžiuočiais epochą. Lenkų istorikas H.Lovmianskis, remdamasis Livonijos kronikininko Hermano Vartebergės pateiktais duomenimis, teigia, kad Linkmenys, Tauragnai ir Užpeliai buvo trys šiauriniai Lietuvos valstybės atsparos punktai, gynę senąsias Deltuvos ir Nalšėnų žemes. Henriko Latvio kronikoje rašoma, kad 1212 metais riteriai dažnai niokojo sėlių ir lietuvių žemes. Tą liudija ir likusi visa įtvirtinimų grandinė. Tai piliakalniai Daugėliškio aukštumos šlaituose prie Dysnos, Ginučių tarpuežerėse, netoli Stripeikių. Šis gynybinis ruožas buvęs itin tobulas dar ir savo gamtinėmis savybėmis – aplink plyti miškai, balos. Ant aukštų piliakalnių deginami laužai įspėdavo apie gresiantį pavojų ir sostinę. Įvairūs šaltiniai mini, kad Livonijos kalavijuočiai čia veržėsi 1357, 1375 metais. Žinoma, kad žmonės kentėjo ir nuo Švitrigailos bei didžiojo Lietuvos kunigaikščio Žygimanto Kęstutaičio tarpusavio kovų. 1435 metais Braslaujos apylinkėse susijungė Švitrigailos ir Livonijos ordinų kariuomenės ir per rajono teritoriją išvyko į Pabaisko mūšį, kuris kaip žinia buvo Livonijos ordino Žalgiris.
XV – XVI a. patogesnėse šio krašto žemėse kūrėsi dvarai: Dūkšto, Daugėliškio, Linkmenų. Vieni dvarai priklausė karaliui, kitus valdė didikai – Goštautai, Giedraičiai, juos keitė Pacai, Pliateriai, Rudaminai bei kiti. Apie dvarus formavosi kaimai, valstiečiai buvo galutinai įbaudžiavinami. Kadangi žemės prastos, pradėjo formuotis amatai. Buvusių amatininkų proanūkiai dar ir šiandien Lietuvą stebina kalvystės, medžio bei kitų amatų tradicijų tvarumu šiame regione.
Savo kultūriniu palikimu šiandien bene įdomiausias taip vadinamas Dūkšto dvaras (ši gyvenvietė dabar vadinama Senuoju Dūkštu arba Dūkšteliais). Dvaro šioje vietoje jau būta XV a. Iki XVI a. pradžios jį valdė Giedraičiai, vėliau Stabrauskai. 1573 metais dvarą įsigijo Rudaminos. Dabartinis ansamblis buvo kuriamas XVIII a.pab. – XIX a. pirmoje pusėje. Vėliau jį valdė Beganskiai, Zanai. Zanai buvo sukaupę vertingą archeologinių radinių kolekciją. XIX a. pirmoje pusėje Dūkšto dvare gyveno Vilniaus universiteto filomatų draugijos veikėjas Tomas Zanas. Čia jį lankydavo poetas Adomas Mickevičius. Dar ir šiandien jo vardu žmonės vadina liepų alėją parke. Daug laiko čia praleido ir Vilniaus universiteto Tapybos katedros vedėjas profesorius Jonas Rustemas , turėjęs didelės įtakos XIX a. pirmos pusės Lietuvos tapybos (ypač portreto ) raidai. Pastarasis 1835 m. čia vasarodamas susirgo ir netrukus mirė. Palaidotas gretimų kapinių bažnyčios rūsyje. Kapavietę ženklina betono obeliskas, nes bažnyčia sudegė II pasaulinio karo metu.
Rajono senieji kaimai formavosi kartu su dvarais. Senąja kaimo architektūra šiandien galime pasidžiaugti apsilankę 7 kaimuose ir 3 sodybose, kur saugoma 120 pastatų. Šią kultūrą mena ir pavieniai paminklai, kryžiai, koplytstulpiai, kurių priskaičiuojama daugiau kaip 150, bažnyčios ir sentikių namai , kurių priskaičiuojama 23, keturi vandens malūnai bei 9 kiti technikos ir istorijos paminklai. Kad žmonių gyvenimas buvo skurdus ir varganas, liudija rajono teritorijoje, Dūkšte, tiesiant Sankt Peterburgo-Varšuvos geležinkelį įvykęs pirmasis Lietuvoje darbininkų – akmenskaldžių streikas.Gyventojai dalyvavo ir 1863 m. sukilime.
Regis, ir nuošalus kraštas, bet šiose gūdumose susiformavę keliai ir toliau buvo labai patogūs kariautojams. Pro čia 1812 m. traukėsi Barklajaus de Tolio kariuomenė, vėliau Miurato vadovaujami prancūzų daliniai. Dysnos lygumoje vyko kautynės. 1915 m. rudenį per rajono žemes ėjo Vokietijos rytų fronto linija. Čia vyko pozicinis karas. Tverečiaus ir Mielagėnų apylinkėse buvo sudarytos 2 ar 3 gynybos linijos. Viena jų ėjo per Raščiūnų, Guntauninkų ir kt. kaimus. Manoma, miške buvus Vokietijos X armijos vyriausiosios būstinės. Tai mena iki šių dienų išlikę betoniniai bunkeriai. Rajone saugoma apie 100 Pirmojo pasaulinio karo vokiečių gynybinių įtvirtinimų.
Kelis kartus Ignalinos rajoną dalijo administracinės sienos. XVIII a. atsiradus gubernijoms dalis dabartinio rajono atiteko Vilniaus gubernijai, o žemės už Dysnų ežero jau priklausė Kauno gubernijai. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, laisvos Lietuvos teritorijoje buvo tik ežeringas Ginučių kraštas ties Minčios giria ir Linkmenų apylinkės. Didžioji rajono dalis priklausė lenkų okupuotam Vilniaus kraštui.
Gal todėl Ignalinos rajone visuomet buvo aktualūs lietuvybės klausimai. Pvz., siena tarp Lenkijos ir Lietuvos Vaišniūnuose ėjo tarp vieno ūkininko trobesių. Rajono kelius mynė šimtai knygnešių, nešdami lietuvišką literatūrą , veikė švietėjiškos Šv. Kazimiero, “Ryto” draugijos, buvo vaidinamos lietuviškos pjesės.
1940 m. Lietuvos ir Baltarusijos laikinoji siena ėjo nuo Drūkšių per Apvardus, Dysnykštį, Daugėliškį, Zablatiškę. Kiek vėliau buvo nužymėtos dabartinės respublikos ribos.