Visi, kurie matė Andrew Andersono „Narnijos kronikas”, prisimena seną spintą, už kurios durų – stebuklingas pasaulis. Pravėrus fantazijos namų „Fėjų slėnis“ duris ištinka panašus jausmas: kažkur dingsta realus laikas, miesto šurmulys, rūpesčiai, vaikiški kaprizai ir kiti maži nesusipratimai. Lankytojus ištinka svajonė.
Legenda apie Fėjų slėnį
Kai prieš 10 metų namo iš darbo sugrįžę lėlininkės ir knygų autorės Editos Lei vyras ir dukra rado palinkusią prie vielytėmis apraizgyto molio gabalo, nustebo. „Ką tu čia sugalvojai?!“,- nustebo jis. „Pamatysi, bus gražu, – atsakė Edita, nors tuo metu dar nė pati nenutuokė, kur ją nuves tas molis, tos vielos, o svarbiausia, tas jausmas, kurį ji pagaliau pripažino ir leido jam būti.
Tas molio gabalas virto žiniuone Zila, kuri netruko apaugti moters sugalvotomis istorijomis ir kitomis būtomis ir nebūtomis būtybėmis – gnomais, fėjomis, drakonais, bumbuliais, vėliau į knygas nugulusiais pasakojimais ir po visą Lietuvą iš lūpų į lūpas pasklidusia žinia, kad kažkur miškuose, šalia Marijampolės, yra Fėjų slėnis su tikrais fėjų namukais, liepteliais per šaltinėlius ir amžinai žydinčiais sodais.
Nors slėnio tokio, kokį kūrė žmonių vaizduotė, tada dar nebuvo, mamos su vaikais, močiutės su anūkais važiuodavo jo ieškoti. Kai kartą prie Editos namų sustojo autobusas, kūrėja suprato: reikia kažką daryti.
Pasakos reikia visiems
„Žmogaus gyvenime, kažkada vaikystėje, yra toks etapas, kai neskiri, kas yra tikra, o kas išgalvota, nesusigaudai, kur baigiasi tavo vaizduotė ir prasideda realybė… Tas etapas, kai viskas atrodo įmanoma, yra labai trumpas. Vos tik kartą pamatei ar kažkaip supratai, kad Kalėdų senelio nėra, jis ir baigėsi. – sako Edita Lei. Kai žmonės pradėjo ieškoti Fėjų slėnio, aš supratau, kad ir jiems svarbu, jog kažkas pastiprintų jų pačių abejonę, parodytų, kad kažkur visgi yra ta pasaka, kuria jie beveik ir nebetiki, bet labai norėtų tikėti.“
„Knygas apie fėjas rašau taip, kad būtų įdomu ne tik vaikams, bet ir suaugusiems, kad kiekvienas, kuris jos prisiliečia, rastų kažką sau, tarsi apie save, įsitrauktų. Fėjų slėnis taip pat nėra tik vaikams. Tiksliau, jis yra vaikams nuo šešerių iki devyniasdešimt šešerių, – sako E.Lei. – ir tikrai ne tik mergaitėms ar moterims.
Pirmą Fėjų slėnio galeriją Edita įkūrė Garliavoje, kai jau buvo išleistos dvi knygos apie fėjas – „Miglų slėnio fėjos“ ir „Fėjų burtai“. Čia, keliuose nedidukuose kambarėliuose, vos tilpo knygų personažai su visais jų magiško pasaulio rekvizitais. Ir kaip tik čia Edita susipažino su vilniete Rūta, kartu su dukromis atvažiavusia į galeriją gyvai susitikti su pamėgtų knygų herojais. „Vežkime Slėnį į Vilnių“, – pasiūlė Rūta.
Fėjų miškas sporto salėje
Tokia yra Vilniuje, Ogmios centre, įsikūrusių fantazijos namų „Fėjų slėnis“ priešistorė. Dabar čia, 300 kv. metrų buvusio sporto klubo patalpose „užaugintas“ miškas, kuriame nepailsdamos žydi gėlės, Arbatos fėja kaip visada verda arbatą, Žiniuonė Zila dalija patarimus ir gydomąsias žoleles, Kvepalų fėja vilioja kvapais, Pašto fėja laukia laiškų, o piktieji pelėsiai viską apleidžia pelėsiais. Trumpai tariant, knygų personažai čia gyvena savo gyvenimą…
„Fėjų slėnyje dabar galima pabūti ne tik mintimis, persikelti į jį ne tik savo vaizduotėje skaitant knygas, bet ir iš tikrųjų ateiti, pasivaikščioti, pamatyti savo akimis tai, apie ką skaitėte knygose, – mintį pratęsia viena Fėjų slėnio įkūrėjų Rūta. – Kai manęs prašo paaiškinti, kas yra Fėjų slėnis, aš visada prisimenu stebuklingą drabužių spintą Narnijos kronikose. Atidarei spintos dureles ir jau esi kitame – stebuklų, magijos ir pasakų, pasaulyje.“
Fėjų slėnio galerija įrengta lyg labirintas su olomis, į kurias galima įlįsti, kalniukais, į kuriuos galima įlipti, ir net keliais aukštais – visa tai sukuria dar didesnį paslaptingo miško įspūdį. Po galerijos erdves galima tiesiog pasivaikščioti, sukti vieną ratą po kito kaskart atrandant vis kažką naujo.
Savaitgaliais vyksta įvairios dirbtuvės, teatralizuotas pasivaikščiojimas – spektaklis, kurį lydi aktoriai, pasakodami istorijas iš Fėjų slėnio knygų, kviečia atlikti tam tikras užduotis, pavyzdžiui, paklausyti, ką jums sako jūsų širdis…
Ne žaidimų kambarys
„Paaiškinti, kas yra Fėjų slėnis išties nelengva, nes Lietuvoje nėra nieko panašaus, tad nėra su kuo palyginti, – Rūtai antrina Edita. – Knygų pagrindu sukurtas žaidimų kambarys? – klausia vieni. Taip, knygų pagrindu, bet pas mus ne kojos ir rankos turi vaikus kažkur užnešti ar nunešti, o vaizduotė. Ši vieta sukurta ne lipti, kabarotis, šokinėti, dūkti ir išsirėkauti, o pažadinti jausmus. Tai kažkas tarp meno galerijos ir teatro, tačiau mūsų spektaklio žiūrovai yra ir jo dalyviai“.
Tai vieta sustoti, su pabūti su savimi, pasikalbėti, atidžiau aplink apsidairyti. Edita prisimena dvi mergaites, kurios apėjusios visą galeriją tiesiog sutūpė vienoje pievelėje tarp fėjų namukų, iš rankinių išsitraukė savo žaisliukus ir užsimiršusios pradėjo žaisti, kalbėtis su žaisliukais, kažką įsivaizdavo. „Tiesą pasakius, kurdama Fėjų slėnį apie tai ir svajojau – prisipažįsta Edita Lei. – Apie aplinką tokią, kurį padėtų užsimiršti, nukeltų tarsi į kitą laiką, kitą vietą, bet būtų ne mažiau tikra nei realybė. Iš žaidimų kambarių vaikus tėvai pasiima nusilaksčiusius, suprakaitavusius, visiškai išsikvėpusius. Fėjų slėnį, atvirkščiai, visi palieka įkvėpti. Ir ne tik vaikai, bet ir suaugusieji.“
„Tai yra erdvė, kuri kažką „pramuša“, – pastebi ir Rūta. – Į galeriją ateina ne tik vaikai, bet jau ir suaugusios moterys, močiutės. Būna, kad išeina susigraudinusios arba sako, kad ateis dar kartą, vienos. Toks jausmas, kad suaugusieji tebesinešioja viduje užspaustą, devyniais užraktais užrakintą vaikišką svajonę, o Fėjų slėnyje tie užraktai ima ir atsirakina, žmogus išdrįsta labiau atsiverti pirmiausia pats tau, o tada ir kitam. Ne viena mama prisipažino, kad apsilankymas padėjo rasti bendrą kalbą su vaiku. Juk kad ir kokie rimti ir suaugę būtume, viduje mes visi truputį vaikai.“
Autorė: Eglė Zaikovska
Daugiau informacijos ieškokite www.fejuslenis.com