Blondinė pametė galvą dėl Nidos gintaro muziejaus

Ar žinojote, kad gintarą galima užuosti, jo įkvėpti, per jį pažvelgti, jį išgirsti ir netgi… jo paragauti? Jeigu bent kartą ar du lankėtės Palangos Gintaro muziejuje ir galvojate, kad turėjote puikią pažintį su Lietuvos auksu tituluojamu gintaru, turiu Jus nuvilti – Jūsų pažintis buvo labai nuobodi, kokia kažkada buvo ir manoji…

Šiandien nusivesiu Jus į įspūdingą vietą – patyriminę gintaro kelionę Nidoje ir atskleisiu Jums paslaptį, kurios dar daug kas nežino.

Patyriminis pojūčių muziejus, kurio koncepciją sukūrė Niujorko kompanija

Nidoje yra unikali vieta, vienintelė visame Pabaltijyje, kurios koncepciją sukūrė Niujorko kompanija, įkūrusi pačius garsiausius pasaulio muziejus – nuo Dubajaus iki Australijos. Tai patyriminis Mizgirių gintaro pojūčių muziejus. Nors muziejumi jo vadinti nei kiek nesinori – tai gerokai daugiau nei „sausas” muziejus.

Jį įkūrė du nuostabūs Žmonės – gintaro fanatikai, visą savo gyvenimą paskyrę gintarui – Virginija ir Kazimieras. Jie norėjo sukurti interaktyvią patirtį, kurioje moderniai, per garsą, vaizdą ir pojūčius būtų leidžiamasi į įspūdingą gintarų kelionę. Įkūrėjai juokauja, jog Jų venomis teka gintarinis kraujas. Būtent čia Jus šiandien nusivesiu.

Blondinė išplaukė į Nidą patirti gintaro kitaip

Penktadienis. Plaukuose žaidžia šiltas vasaros vėjas. Klykaudamos sveikinasi žuvėdros. Klaipėdos senojoje perkėloje keltas atsišvartuoja nuo kranto. Šįkart vietoje Beno Blondinė plaukia į Nidą. Greta kalba vokiečiai ir prancūzai. Kelionė į Kuršių Neriją man visuomet prilygsta tarsi kelionei į egzotišką užsienio salą, ne veltui ji įtraukta į UNESCO. Apie vietą, į kurią keliauju, antrus metus iš eilės girdžiu puikiausias rekomendacijas. Būtent tiek laiko veikia Mizgirių gintaro muziejus.

Nežinau, ką patirsiu, bet šį muziejų Žmonės vadina nenuobodžių patirčių muziejumi. Jį labai myli lietuviai ir itin vertina užsieniečiai, kiti čia sugrįžta net po kelis kartus.

Nidoje pats vasaros įkarštis, aplink daug žmonių. Kažkas važinėja dviračiu, vaikšto takeliais, kažkas valgo ledus ar lėtai mėgaujasi kavos skoniu. Netrukus prasidės mano ilgai laukta interaktyvi pažintis su lietuviškuoju auksu ir pasaulio gintarais.

Rojus akims ir sielai – įspūdingos erdvės, kurios sužavi kiekvieną

Peržengiu Mizgirių gintaro muziejaus slenkstį, patenku į šviesią erdvę. Šypsenomis kiekvieną užsukusį pasitinka muziejaus komanda. Muziejus pilnas Žmonių, vieni lankytojai ateina, kiti išeina. Patyriminės ekskursijos vyksta tris kartus per dieną: 12, 15 ir 17 val. Vieni užsuka pajusti įspūdingą gintaro kelionę, o skubantys smalsuoliai – bent pasižvalgyti po įspūdingas erdves. Žmonių skaičius ekskursijoje ribotas, o norinčių čia patekti – netrūksta, todėl užsiregistravau iš anksto. Patyriminė gintaro ekskursija vyks 15 val.

Dar turiu truputį laiko, einu pasivaikščioti po muziejaus erdves – čia pat gintaro dirbtuvėlės, modernių gintaro dirbinių zona, kurioje galima įsigyti ir savąjį gintarą, nešantį sėkmę ir apgaubiantį savo stebuklinga galia.

Pojūčių muziejus, griaunantis nuobodulio stereotipus

Prieš važiuodama čia pasidomėjau. Žmonės šią vietą vadina skirtingais vardais. Vieni – įspūdingu patyriminiu pojūčių muziejumi, kiti – UNESCO pasaulio paveldo unikumu, treti sako, jog ši vieta išlipa iš bet kokio muziejaus rėmų, griauna visus muziejams klijuojamus sauso nuobodulio stereotipus. Būtent dėl kitoniškumo čia ir atvažiavau, nemėgstu sausos teorijos. Pažintis su gintaru čia vyksta itin įdomiu formatu – interaktyviai, per visus įmanomus pojūčius – garsą, vaizdą, uoslę, lietimą ir netgi… skonį. Už kelių minučių prasidės „gintarautojų“ potyrių kelionė, po jos užsuksiu į antrame pastato aukšte esantį paslaptingą gintaro kambarį ir meno galeriją.

Patyriminė gintaro kelionė – per garsą, vaizdą, pojūčius ir skonį

Kartu su kitais „gintarautojais“ iš baltai šviesios zonos įžengiame į pagrindinę muziejaus erdvę. Vos tik įėjus mus pasitinka nuostabus vaizdas, akys labai džiaugiasi tuo, ką mato.

Paslaptingai prigesinta šviesa kuria jaukiai mistinę erdvę, kuri nuspalvinta begalybe švieselių. Tamsoje aukso šviesa spindi įspūdingi gintarai, jie atrodo tarsi tūkstančiai šiaurinių žvaigždžių, nukritusių tiesiai iš dangaus į žemę. Labai jauku čia būti.

Gatvės šurmulį čia pakeičia nepaaiškinamai jauki ramybė, smalsumas ir noras tyrinėti gintarų pasaulį. Jautiesi tarsi būtum patekęs į stebuklingą erdvę. Viskas iki smulkmenų apgalvota – net menkiausia detalė. Muziejaus koncepcija apima Gintarmedžių mišką ir Upę. Kažkas fotografuoja, kažkas mėgaujasi akimirka. Taip, tikra tiesa, šioje erdvėje gimsta patys instagramiškiausi kadrai. Patyriminė gintaro kelionė kątik prasidėjo.

6 interaktyvios stotelės – vėjas, perkūnija, kvapas, šniokščianti upė

Keliausime per 6 patyrimines stoteles. Jose sutalpintos įdomiausios gintarų paslaptys, kurias interaktyviose projekcijose pasakoja patys šio muziejaus įkūrėjai. Erdvėje griaudi perkūnija, šniokščia, upė, skraido paukščiai, papučia vėjas, tarsi nešdamas kopų smėlio kruopelytes tolyn. Būdamas čia labai stipriai jauti, kiek daug meilės į šį muziejų įdėjo, jį sukūrę Žmonės.

Pirmoji gintarautojų stotelė – gintarmedžių miško dokumentinė rekonstrukcija. Pasakotojas kalba, klausydama kiekvieno žodžio tarsi jaučiu oro temperatūrą, praskrendantį paukštį, girdžiu miško ošimą ir užuodžiu sakų kvapą. 3D filme rodoma iš Skandinavijos tekanti upė, kaip prieš 40-50 milijonų metų atrodė Gintarmedžių miškas ir kaip pradėjo formuotis gintarai. Sako, jog milijonas pušų ašarų pavirto amžinu gintaru ir senosiomis upėmis išplaukė svetur.

Įminus gintarmedžių miško paslaptį, interaktyviuose ekranuose su lankytojais pasisveikina muziejaus įkūrėjai. Jie pristato muziejų ir pakviečia kartu leistis į tolimesnę gintaro kelionę. Einame link vinguriuojančios upės, kurioje puikuojasi 5 stotelės ir begalė gintarų. Kiekvienoje stotelėje po interaktyvaus pristatymo apžiūrėsime ir įspūdinguosius gintarus. Jų čia tiek daug ir visi tokie skirtingi, net ir norėdamas nerastum tokio pačio.

Antrojoje stotelėje pasakotojas pasakoja istoriją, kaip susiformavo skirtingų dydžių ir formų gintarai. Apžiūrime juos ir keliaujame link trečiosios. Pakeliui mums „šypsosi“ gintaras – rekordininkas. Jis visos Lietuvos pažiba, prie kurio privalu nusifotografuoti. Vieniems jis primena Marso planetą, kitiems – smegenis.

Perkūno akmuo – didžiausias jūrinis gintaras Lietuvoje, randamas tik kartą per kelis šimtus metų

Perkūno akmuo sveria beveik 4 kilogramus. Jis pralenkęs Lietuvos gintaro muziejuje esantį Saulės akmenį. Tai didžiausias jūrinis gintaras, esantis Lietuvoje, ypatingas tuo, kad nėra iškastas, o atkeliavęs tiesiai iš jūros. Tokį gintarą galima surasti tik kartą per 500 – 600 metų. Perkūno akmens kelionė iki Lietuvos buvo labai ilga – jis buvo saugomas Danijoje, Lenkijoje, vėliau išskraidintas į Kuveitą, iki tol, kol šio muziejaus įkūrėjai užsinorėjo sugrąžinti jį į Baltijos pajūrį, ten, kur jis ir buvo rastas. Kaip suprantate, teko gerokai paplušėti, kad jis čia atsirastų.

Pasilabinę su Perkūno akmeniu keliaujame tolyn. Vinguriuojanti upė atskleis mums įdomiausias paslaptis ir leis pamatyti itin retus gintarų eksponatus.

Kaip manote apie ką bus trečioji stotelė? Ar girdėjote apie žalsvą, melsvą, tamsiai raudoną, pilką ir netgi juodą gintarą? Trečioji stotelė kalba apie spalvas, nors daug kam atrodo, jog gintaras tėra gelsvų saulės atspalvių. Pasirodo, gintaras tonuotas trimis šimtais atspalvių. Juokiuosi ir galvoju, kaip nesusimaišyti, nustatant jo spalvą tarp tokios gausybės. Vyrams turėtų būti sudėtinga suvokti tiek atspalvių, juk sako, kad Jie žino tik tris pagrindines spalvas – baltą, juodą ir raudoną. Man labiausiai patiko melsvasis gintaras, nors kiekvienas iš jų savaip įspūdingas.

Nuo augalų chlorofilo – gintaras pažaliuoja, nuo ugnies – parausta. Jis gali būti skaidrus, drumstas, pusiau skaidrus, pusiau drumstas, vienspalvis, dvispalvis, daugiaspalvis ir netgi raštuotas. Čia galite pamatyti pačių įvairiausių spalvų gintarų. Jautiesi tarsi vaikščiotum po gyvą enciklopediją.

Inkliuzai ir viename iš jų įstrigęs niekuomet neatrastos rūšies vyriškos lyties voras

Toliau keliaujame prie inkliuzų – tai ketvirtoji „gintarautojų“ stotelė, kurioje kiekvienas gintaras prašyte prašosi būti atidžiai apžiūrėtas. Kadaise kažkam nepasisekė, lipnūs sakai, iš kurių formavosi gintaras, tapo spąstais… Sakai vabzdžius užliedavo netikėčiausiais momentais: dedančius kiaušinėlius, besiporuojančius, besineriančius iš kokono. Ši stotelė atnaujinta vakar.

Sako, jog inkliuzai – tai gyvenimo ir mirties teatras, tarsi momentinės 50 metų senumo nuotraukos, užfiksavę į sakų spąstus kažkada įstrigusius žiogus, skruzdėles, voragyvius, driežus ar vėjo atpūstas augalų daleles. Tiesa, augalai gintare labai reti, norint pakliūti į gintarą, jiems reikia vėjo. Tyrinėji inkliuzus akimis ir kiekviename atrandi įdomių detalių. Tokių sarkofagų pavydėtų net faraonai.

Mano favoritas šioje stotelėje – išskirtinis gintaras, kuriame įstrigęs dar iki šiol Baltijos gintare niekuomet neatrastos rūšies vyriškos lyties voras. Ši rūšis pakrikštyta savininko vardu „Sosybius Mizgirisi”. Pamiršau paklausti, kaip inkliuze galima nustatyti jame įstigusio voro lytį…?

Gintaras sėkmei, apsaugai ir visiems gyvenimo atvejams

Apžavėti inkliuzų, keliaujame į penktąją stotelę, čia sužinome pagrindinius gintaro gavybos būdus. Sako gintaras – nuo žodžio „ginti“, nors kalbininkai su tuo ir nesutinka. Jis gindavo, traukdavo sėkmę, gintarą aukodavo dievams, prašant jų užtarimo. Protėviai jau akmens amžiuje tikėjo antgamtine gintaro gynybine galia. Jie gamino talismanus, totemus, amuletus, su gintaru jie gimė, tuokėsi, kariavo, kartu su juo keliavo į ten, iš kur atgal negrįžtama. Gintaro karštinės laikais gintaras nešė turtus ir tapo vertinga preke.

Šeštoji stotelė mus nustebina didžiausiu pasaulyje archeologiniu gintaro rinkiniu, surinktu kasant gintarą Kuršių mariose prie Juodkrantės. Pasirodo Juodkrantėje beveik 30 metų buvo kasamas gintaras, vėliau buvo atrasta didesnė gintaro gysla Sembos pusiasalyje, Kaliningrado srityje, kur gintaras kasamas iki šiol.

Upės vingius vainikuoja interaktyvi legenda apie jūrų deivės Jūratės ir mirtingojo žvejo Kąstyčio meilę, kuomet pavydus dievas Perkūnas sugriovė gintaro pilį ir ji pažiro į milijardus gintarų. Kiekvienas čia gali surasti jam įdomiausią gintaro atsiradimo istoriją.

Patenkame į vidinę upės dalį, kurioje supažindama, kaip susiformavo Kuršių Nerija. Sako, jog ši projekcija buvo pats sudėtingiausias darbas.

Patirti gintarą patiems – unikali patirtis ir nuostabos šūksniai

Na, ir finalui, visi „gintarautojai“ džiūgauja galėsiantys patirti gintarą patys – užrašai tiesiog kvieste kviečia pabandyti: surask mane, paliesk mane, užuosk mane, pasverk mane, išgirsk mane. Aplink mus tikra gintaro laboratorija. Taip įdomu rankomis liesti gintaro gabalėlius, uždėti ranką ant lietuviško aukso, įkvėpti gintaro garų ir užuosti jo kvapą, čia pat gali jį ir pasverti, o šalia stovi – gintaro muzikinis metalofonas. Groji ant akmens, gintaro, stiklo, metalo, kad galėtum suvokti ir palyginti, koks yra tikrasis gintaro skambesys. Ir be abejo, čia galima susipažinti su gintaro gydomosiomis savybėmis bei patikrinti, ar rastas gintaras yra tikras.

Mūsų patyriminė kelionė greitai baigsis, valanda čia praskrieja tarsi 15 minučių, erdvė tokia jauki, kad nesinori išeiti. Einame susipažinti su pasaulio gintarais, kas norės dar galės pasivaikščioti, pasižvalgyti, pavartyti interaktyvią enciklopediją ir nusifotografuoti prie Perkūno akmens.

Pasaulio gintarai

Ar žinojote, kad gintarų galima surasti beveik visame pasaulyje? Aš to nebuvau girdėjusi. Apžiūriu Kinijos gintarą, Meksikos, Dominikos, Japonijos, Indonezijos, Sachalino, Ukrainos, Jordanijos, Etiopijos, Libano ir daug kitų. Jie itin spalvingi. Greta kabo pasaulio žemėlapis, kuriame galima pamatyti, kur dar pasaulyje galima surasti gintaro ir šiuos pavyzdžius čia pamatyti gyvai. Ekskursija baigėsi, tačiau tai dar ne viskas.

Paslaptingas gintaro kambarys, valdomas judesiu, kurio paslaptį įmena ne kiekvienas

Aplankau paslaptingąjį interaktyvų gintaro kambarį, esantį antrajame muziejaus aukšte. Jo paslaptį įmena ne kiekvienas – norint, prakalbinti rūku apgaubtą stiklą ir atskleisti gintaro kambario paslaptį, reikia pasitelkti judesį ir žingsnius. Man pavyksta jį prakalbinti. Prieinu prie stiklo, gintaro kambarys atgyja, visa erdvė nušvinta gintaro jaukumo spalvomis ir pasigirsta balsas, kuris pasakoja nuostabią istoriją, už stiklo slepiasi įspūdinga kolekcija gintarų.

Šiame kambaryje galima pajusti ir gintarų skonį… pasivaišinti stebuklingų galių turinčia gintarų trauktine, jaukiai prisėsti prie stalelio ir mėgautis ryškiomis gintaro spalvomis.

Galerija – tokia vienintelė Lietuvoje, pelniusi pasaulinį pripažinimą

Keliauju toliau. Desertui pasilikau šią nuostabią vietą. Antrasis pastato aukštas slepia ne tik paslaptingą, judesiu valdomą gintaro kambarį, bet ir daug kitų lobių. Įeinu į itin šviesią ir jaukią erdvę – Mizgirių gintaro muziejaus galeriją. Joje eksponuojami įspūdingi kūriniai. Tai vienintelė Lietuvoje galerija, talpinanti tokios apimties ir kokybės profesionalių menininkų kūrinių iš gintaro kolekciją. Galerijoje rasite 350 kūrinius, sukurtus 50-ies autorių.

Ši galerija pripažinta ne tik nacionaliniu, bet ir tarptautiniu mastu, pelniusi daygybę apdovanojimų, labai ryškiai prisidėjusi sugrąžinant gintarą į profesionalią juvelyriką. Profesionalūs menininkai iš Lietuvos ir kitų šalių gintarą „atrado iš naujo“ dalyvaudami Gintaro muziejuje – galerijoje 1998 – 2009 surengtuose konkursuose, kurių tematika skatino praplėsti gintaro dekoratyvines galimybes ir semantiką.

Būtent nuo jos ir prasidėjo Virginijos ir Kazimiero Mizgirių veikla – 1993 m. Nidoje atidarius Gintaro muziejų – galeriją. Gintaro gabalas yra unikalus gamtos tvarinys, tad, įsižiūrėjus į gamtos darbą, jį pratęsti – viena iš kūrybinų strategijų. Skatindami profesionalius dailininkus imtis gintaro, 1996 m. greta galerijos Mizgiriai pastatė Menininkų namus. Juose kiekvieną vasaros sezoną, kelias savaites, kurdavo įvairūs menininkai – su gintaru jau dirbę ir niekuomet gintaro nenaudoję juvelyrai. Atvykdavo užsienio ir Lietuvos akademijų dėstytojai, studentai ir daug kitų žymių kūrėjų. Menininkų namuose dirbusių menininkų parodos Nidoje sulaukdavo didžiulio dėmesio, buvo rengiamos atsivežtų ir vietoje padarytų kūrinių parodos. 1998 m. Mizgiriai taip pat atidarė Gintaro muziejų – galeriją Vilniuje. Labai rekomenduoju visiems pasivaikščioti po šią galeriją ir pasimėgauti tuo, ką čia mato akys.

Tai buvo pati įdomiausia gintaro kelionė, kurioje buvau iki šiol. Ji visiškai kitokia – be sausos teorijos, su labai daug įdomių dalykų ir visais įmanomais pojūčiais. Jeigu vykstate į Nidą ir Jūsų kelionės planuose nėra įtraukto šio muziejaus – net nesumirksėjusi drąsiai sakau – jo neaplankę labai daug prarasite.

Ši vieta sužavi net ir pačius išrankiausius: smalsius vaikus, rimčiausią ar linksmiausią Žmogų, romantikus, profesionalaus meno mėgėjus ir net preciziškus juvelyrus. Žmonės neklysta sakydami, kad tai gerokai daugiau nei muziejus. Pavadinau jį paslaptingu pojūčių muziejumi, kurioje gintaras pateikiamas unikaliai, per skirtingas prizmes ir labai ryškiai. Vieta, kurianti istoriją ir nuostabias patirtis.

Jeigu tai, ką darai, darai iš visos širdies ir su daug meilės, Žmonės tai visuomet pajus. Būtent tai čia ir jaučiau. Visą ekspoziciją lydi šio muziejaus įkūrėjų pasakojimai ir savininko, kuris yra kopų fotografas, nuotraukos iš Nidos.

Muziejus dirba ištisus metus, šaltuoju sezono metu – susitarus iš anksto. Labai rekomenduoju čia apsilankyti, būnant Nidoje. Na, o jeigu artimiausiu metu kelionės į Nidą neplanuojate – Vilniuje galite aplankyti Mizgirių įkurtus Gintaro muziejų-galeriją (Šv. Mykolo g. 8, Vilnius) ir Baltijos gintaro meno centrą (Šv. Mykolo g. 12, Vilnius).