Visuomet sakau, kad gyvenime reikia išbandyti beveik viską. Ne viską, bet beveik viską. Tik kartais mes patys sau užsitraukiam „rankinius“, galvodami, kad kažko mes negalim, kažkas mums per sunku, kažko mes nemokam. Visada sunkiausia tik iki tol, kol nepaimam ir nepadarom, bet apie viską nuo pradžių.
Kaip Blondinė su spalvotom „lakierkom” perėjo Aukštumalos pelkę…?
Ar žinai, kad Aukštumalos pelkė yra pirmoji Europoje moksliškai ištyrinėta aukštapelkė?
Ją ištyrė vokiečių mokslininkas Carlas Albertas Weberis ir aprašė savo monografijoje. Vasario 2-ąją yra minima Pasaulinė pelkių diena. Kažkada, prieš daug daug metų, pelkės Lietuvoje užėmė nuo 7 iki 20 proc. teritorijos, tačiau kasmet jos nyksta ir pelkių plotas vis mažėja. Šiuo metu jos užima tik apie 2 proc. Lietuvos teritorijos. Būdamas pelkėje jautiesi taip, tarsi būtum kitoje planetoje.
Aukštumalos aukštapelkė yra kitokia, išskirtinė, savyje slepianti begalę lobynų. Joje tyvuliuoja 300 pelkinių ežerėlių, yra daugiau kaip 200 augalų rūšių, iš kurių net 10 įrašyti į Lietuvos Raudonąją knygą. Ji įsitaisiusi vakarinėje Lietuvos dalyje, Šilutės rajono Kintų seniūnijoje, šiaurinėje Nemuno deltos regioninio parko dalyje, 6 km į šiaurės vakarus nuo Šilutės, tarp Krokų Lankos ežero, Tenenio ir Minijos upių žemupio. Ar kada nors pagalvojai, kad ne tik žmonės, bet ir tie, kurie skraido (paukščiai, šikšnosparniai, drugiai) taip pat turi savo kelius ten aukštai aukštai danguje?
O būtent vienas iš jų eina per Nemuno deltos regioninio parko dalį, ten kur ir yra įsitaisiusi Aukštumalos pelkė. Tai Arktikos – Europos – Rytų Afrikos paukščių, šikšnosparnių bei drugių migracijos kelias. Šioje pelkėje esančios 18 paukščių rūšių ir 5 vabzdžių rūšys yra įrašytos į Lietuvos Raudonąją knygą. Į pelkę nepateksi kada tik panorėjęs – nuo balandžio 1 d. iki rugsėjo 1 d. joje lankytis draudžiama. Aukštumalos pelkėje galima atrasti daugiau nei 200 augalų rūšių, iš kurių – 10 yra įrašytos į Lietuvos Raudonąją knygą. Pelkė žada nepamirštamą, svaiginančią, kupiną įsimintinų emocijų ir nuotykių kelionę – su dar nepažintais augalais, mistiniais beržais ir gyvūnais, tarsi būtum kitoje planetoje.
Blondinės nuotykiai pelkėje
Iš pradžių galvojau, kad „pfff“ bus „belekaip“ lengva, kas tie 12 km. Juk nužygiuoju gerokai daugiau, bet… realiai gavosi 46 km…. pelke.
Šis žygis Aukštumalos pelke buvo fiziškai ir psichologiškai sunkiausias, bet tuo pačiu smagiausias pirmas kartas, kurį turėjau iki šiol, su beveik visomis įmanomomis moteriškomis emocijomis, šlapiomis kojomis ir iki pažastų permirkusiais rūbais.
Kai dedi spalvotą „lakierką“ ant neaiškaus kupsto ir nežinai, ar nersi, ar liksi sausas ir pėdinsi laimingas pirmyn. Eini. Labai daug svyruoja. Siūbuojanti žemė po Tavo kojomis tikrai be kokteilių. Smingi į šlapią pelkę vos ne iki bambos, lupi lakierkinį „čebatą” – „nepaeina“ – kojos lyg įcementuotos.
Mandri batai pilni dumblo ir vandens – išlupti pačiam ne visada išeina. Pelkės komandos nariai vieni kitiems ištiesia ranką ir išlupa iš pelkės dumblo, kuris nei pro kur nekvepia čiobreliais.
Netgi vaikai, kurie Tavęs ir visų Tavo suvalgytų saldainių nepakels, tiesia savo mažą mažą rankytę. Nepažįstami žmonės, kuriuos sujungė Kelias. Gera ir taip šilta Širdy.
Taip gimsta PELKĖS KOMANDA su daug pokštų, juoko ir naujomis draugystėmis. Išsikabaroji.
Išsipili vandenį iš batų, nusivalai snarglį ir eini toliau. Smingi. Kyli. Vėl eini. Smingi. Smingi. Smingi. Kyli ir vėl eini. Lygiai kaip ir Gyvenime.
Kartais atrodo, kad įklimpai į dumblus ir iš pelkės kyšo tik zuikio ausys, dar milimetras ir tuoj panirsi, bet… pakyli. Visuomet sulauksi to, kuris išties ranką ir padės išlipti iš dumblo. Visiškai nepažįstamas žmogus, sutiktas dumblinoje pelkėj ar Tavo Draugas. O gal Tu kažką išlupsi iš dumblų, kai jam to labiausiai reikės.
Pirmi 10 smigimo kartų linksmi ir su daug juoko, nes nauja, įdomu ir nepatirta. Paskui pameti skaičių ir po N-tojo jau pradeda užknist… Tik spėja pradžiūti kelnės ir vėl „dedi“ niūrką žemyn.
Jau pavargau, o kelio namo dar nesimato. Žinau, kad dar pėdinsime taip mažiausiai dar 2 valandas. Jaučiu, kad turiu kūną, dėl smegenų jau pradedu abejoti…
Bet krituolių čia nėra – kelią per pelkę turi nueiti pats, su savo kojomis. Bolt’ai į pelkę nevažiuoja, o atgal jau taip pat nepareisi. Tik pirmyn.
Liko visai nedaug, tačiau atrodo nebenori jau nieko. Krenti į minkštus viržius vidury pelkyno, „dzin”, kad Tau sakė, jog aplink gali būt gyvačių. Jau nebebijai.
Minkšta. Guli, svajoji apie Circle K kavą, šiltą dušą ir minkštą patalynę. Tik tiek tada tereikia. Jautiesi maža, gležna ir nusikalus tiek, kad net tingisi kvėpuoti.
Pamotyvuoji save pats, pamotyvuoja pelkės komanda, užsikuri valios mygtuką ir jėgos sugrįžta. Nors nebepakeli „čebatų”, kojines ir pusę rūbų gali gręžti, neši savo dvi 25 cm kojas „finišo” link.
Nėra čia nei medalių, foto sienelės, nei spalvotos finišo juostos, bet Tau to ir nereikia. Nematomą, bet širdyje taip stipriai jaučiamą medalį pasikabini pats sau. Šie gerokai vertesni nei tie, kuriuos laikome rankose.
Taip smagu, lengva ir gera, kai visa tai įveiki ir praėjus, tai neatrodo taip sunku.
Apdovanoji save Jūros vėju, skaniausia kava, o minkšta patalynė tampa tarsi didžiausias pasaulio stebuklas.
Kai galvoji, kad pelkė tėra kažkoks nedidelis plotelis miške, kur lengvai šlapia, bet sužinai, jog aplink Tavo dvi mažas kojas, visas 1000 ha tokios siūbuojančios žemės. Tada supranti, kaip gera stovėti tvirtai!
Šio rašinėlio tikslas ne „pamandravoti“, kaip su laimingais „čebatais” Blondinė įveikė pelkę, o padrąsinti IŠDRĮSTI, pasakyti TAIP, IŠBANDYTI save ar TIESIOG ištiesti kitam ranką, kai jam to labiausiai reikia. Nebūtinai pelkėje! Pirmi kartai yra nuostabūs.
Šį nuotykį galite patirti ir Jūs. Nepamirštamus patyriminius žygius ne tik pelkėse organizuoja:
Gamtos gidė, (8-688) 70557, k.mudinaite@gmail.com
Str. aut.: Lina Mureikaitė (Įspūdžių kolekcionieriai Facebook)
#NematomiBetGiliaiSirdyJauciamiMedaliai #PirmiKartai
Patinka geros naujienos apie Lietuvą? Prisidėkite ir paremkite mus Patreon.