Aukštadvario regioniniame parke ir kitur jau pražydo nuostabaus grožio saugomi augalai – vėjalandės šilagėlės (lot. pulsatilla patens). Dažniausiai jis auga Pietryčių Lietuvoje – sausuose pušynuose, sauso miško aikštelėse, pamiškėse, ant sausų šlaitų, lengvuose smėlio dirvožemiuose. Žydi balandžio – gegužės mėnesiais.
Augalas – daugiametis, šaknis – liemeninė, storoka, tamsiai ruda. Žiedstiebiai – statūs, tankiai apaugę švelniais, sidabriškais plaukeliais. Apatiniai lapai, kurie išauga augalui peržydėjus, ilgais lapkočiais. Žiedai būna iš pradžių susiglaudę, vėliau žvaigždiškai išsiskleidžia. Žiedlapiai – melsvai violetiniai, išorinė pusė apaugusi sidabriškais plaukeliais.
Vėjalandė šilagėlė – neįprasto grožio gėlė, tad daugelis mėgina jų prisiskinti ar net išsikasti augalo kerą.
Nepamirškime, kad visos šio augalo dalys nuodingos. Sultys, patekusios ant akių, burnos gleivinės ar jautresnės odos, gali sukelti uždegimą.
Kitas dalykas – vėjalandė šilagėlė yra saugoma ir įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Persodintos šilagėlės neprigyja, nes tai pušynų augalas, kuriam būtinos specifinės sąlygos. Skinant šilagėles yra užkertamas kelias susiformuoti jų sėkloms ir natūraliai daugintis.
Geriau tiesiog apsilankykime miške ir grožėkimės šiuo retu augalu, fotoaparatuose įamžinkime žydinčio pavasario akimirkas.
Lietuvoje auga šios šilagėlių rūšys: vėjalandė šilagėlė (Pulsatilla patens), paprastoji šilagėlė, pievinė šilagėlė ir tamsiažiedė šilagėlė.
