Paskutinioji tako aplink Vilnių atkarpa prasideda Šveicarijoje. Tai nėra tik gražus žodžių žaismas, šis išraiškingu reljefu išsiskiriantis gamtos kampelis tikrai vadinamas Šveicarija. Kalvota ir gražu – tokius lūkesčius sukelia Alpių kalnuose esančios šalies pavadinimas, todėl šiandieninis mašrutas bus nelengvas bet tikrai įdomus.
Kalvoto Pavilnių regioninio parko kraštovaizdžio dar nepamiršau, todėl žinau ko iš jo tikėtis. Ir neapsirinku, nes maršrutas pradeda kilti aukštyn nuo pat pirmo žingsnio. Kaip tik palei Žolyno gatvę driekiasi Šveicarijos atragis, iškilęs 185 metrus virš jūros lygio. Tokiu aukščiu nieko nenustebinsi, bet apie 50 metrų siekiantis aukščių skirtumas jau atrodo įdomiau. Tirpstančių ledynų vandenys čia gerai pasidarbavo. O maršrutas į atragio viršų nekyla, jis persirita per žemesnę kalvą ir taku virtusiu keliuku nuveda tolyn.
Tenka palengva kopti į viršų, po to leistis ir vėl lipti aukštyn, tik šį kartą – laipteliais. Jų daug ir prasimuša prakaitas, o čia dar kaip pro stovintį pralekia ir nesustodami laipteliais užbėga du jaunuoliai. Ne tik sportuojančių, bet ir išėjusių pasivaikščioti sutinku dabar jau lygia vieta nusidriekusiame plačiame take. Jis veda miško pakraščiu palei sodus tuo pačiu apeidamas Šveicarijos atragį ratu. Šias vietas gerai žinau vien todėl, kad čia eina ir Sapieginės pažintinis takas. Vaikščiojau juo ne kartą. Nuo pat IX atkarpos pradžios tako aplink Vilnių ir pažintinio tako maršrutai sutampa, todėl pakeliui galima rasti ne vieną informacinį stendą. Jų bus ir toliau, tačiau kirtęs Mileišiškių ir Žolyno gatves maršrutas atsisveikina su Švecarija ir laikinai išsiskiria su pažintiniu taku.
Žemyn besileidžianti Žolyno gatvė tai didžiulė raguva, kurios dugne nutiestas kelias. Rimtas čia buvo ledynas, rimti ir jo nuveikti darbai. Nors Šveicarija liko už nugaros, kalvos nesibaigia. Priekyje Sapieginė o, pasak Pavilnių regioninio parko, tarp Žolyno ir Šilo gatvių esantis kalvynas yra pats raiškiausias. Baguoja reljefas, banguoja ir takas, kuriuo nenumaldomai artėju link pabaigos. Rodos ir tempą sulėtinau, ir kiekvieną likusį metrą branginti pradėjau, kad ta pabaiga taip greitai neateitų. Susidraugavau su taku aplink Vilnių, bus liūdna skirtis.
Vėl atrandu Sapieginės pažintinio tako maršrutą, bet prieš tai sustojau prie vienos iš tako aplink Vilnių rodyklių. Einant pirmą kartą aplink Vilnių ji mane suklaidino ir nukreipė ne į tą pusę. Priėjęs ją vėl pagalvojau, gal pirmą kartą kažko nepamačiau? Gal maršrutas tikrai eina ten, kur rodo rodyklė, tik ženklinimo nepastebėjau? Jei tai būtų klaida, negi jos niekas nebūtų ištaisęs? Akimirką padvejojęs paklūstu rodyklei, bet po kelių minučių įsitikinęs per dideliu savo naivumu atsiperku papildomai nueitais 200 ar 300 metrų. Visada galima į išmanųjį telefoną įsikelti GPX failą ir laikytis programėlėje rodomo maršruto, bet man taip nepatiko. Ta nuolatinė priklausomybė nuo telefono, dirsčiojimas į jį bei angliakalbio roboto skaitomi lietuviški pavadinimai iš ėjimo atima dalį malonumo. Eiti taku ar atkartoti žemėlapyje įkeltą maršrutą – du skirtingi dalykai. Ir jei pirmasis procesas yra tikras, tai antrasis priverčia pasijausti telefono valdoma savaeige transporto priemone. Jei būčiau gimęs 20 metų vėliau, gal viskas atrodytų priešingai, bet dabar džiaugiuosi pagerėjusiu maršruto ženklinimu ir galimybe kreiptis pagalbos į išmanųjį telefoną tik retais atvejais.
Saulės slėnis, kaip dera pagal pavadinimą, pasitiko saulėtas. Nors Sapieginės pažintiniame take yra kelios vietos, nuo kur galima pradėti pasivaikščiojimą, bet visi mano apsilankymai šiame take prasidėdavo būtent čia – Saulės slėnyje. Šiek tiek pakilus Šilo gatve aukštyn galima rasti išlikusius tarpukario laikų bunkerius, įrengtus Sapieginės atragyje. Kad juos pamatyti reikia nukrypti nuo maršruto, bet tą patį padaryti reikės ir norint aplankyti kitoje Šilo gatvės pusėje esančias Našlaitėlių kapines. Tik tako aplink Vilnių dėka jose apsilankiau gyvai, o kartu ir sužinojau apie Adolfo Ramanausko-Vanago užkasimo vietą. Ją galima surasti sekant specialias rodykles. Ji netoliese.
Maršrutas vėl pasuka į viršų. Laukia vienas paskutiniųjų rimtesnių pakilimų, leidžiančių pajusti šios vietovės aukščio skirtumus. Prieinau dar vieną serpantiną. Priešingai nei Tuputiškėse, čia į viršų veda ne kelias, o takelis. Kalnas per daug status, kitaip neįlipsi. Užlipęs viršun atsikvepiu ir pagalvoju, jog kažkur netoliese turi būti apžvalgos aikštelė. Jaučiu, tarsi sąmoningai ieškočiau priežasčių užtrukti ilgiau take aplink Vilnių. Paskutinė atkarpa yra pati trumpiausia, vos 7,4 kilometro, nors oficialiame tako tinklapyje nurodytas beveik 2 kilometrais didesnis atstumas. Jei reljefas būtų toks, kaip praeitoje atkarpoje, šiai įveikti užtektų poros valandų. Tačiau taip nėra ir dėl kalvų bei nedidelių nukrypimų nuo maršruto ėjimo greitis nedidelis. Dar keletą minučių sugaišiu ir besižvalgydamas nuo apžvalgos aikštelės, kurią radau visai nesunkiai.
Slalomo kalnas – taip vadinasi kalva, kurios viršuje įrengta apžvalgos aikštelė. Kalvos viršuje ir šlaite vis dar stovi keltuvo liekanos, nebyliai iliustruojančios kalno pavadinimo kilmę. Su tokiomis slalomo trasomis apie olimpinius medalius kalnų slidinėjimo rungtyse nėra ko net svajoti. Tokia ta Lietuva – pirma reikia kažkam medalius laimėti, o po to ir sąlygos atsiranda. Po laimėtų medalių Lietuvoje buvo pristatyta baseinų, o kad taip ir su futbolo stadionu išeitų. Bet neišeina, Lietuva ne Islandija ir pergalių čia reikėtų laukti dar ilgiau nei medalių kalnų slidinėjimo rungtyse.
Galvojant visada žingsniuojasi greičiau, nors dabar to ir nenoriu. Žaliu kolidoriumi artėju link finišo. Kairėje jis ribojasi su privačiais gyvenamaisiais namais, dešinėje – status skardis, kurio apačioje prasišviečia Antakalnio namų stogai. Tai didysis Lyglaukių atragis, kurio anksčiau nesu nei matęs, nei regėjęs. Mėgstu būti tose vietose, kur anksčiau nesilankiau ir tai yra viena maloniausių patirčių, ką gali pasiūlyti takas aplink Vilnių. Net ir visą gyvenimą sostinėje praleidęs vilnietis maršrute atras kažką naujo ar bent jau pamatys Vilnių kitu rakursu. Tokių vietų man buvo ne viena.
Praėjęs Vilniaus žydų senasias kapines ir atsidūręs Olandų gatvės prieigose pasijuntu grįžęs į miestą, kurį pažįstu. Paskutinė perėja per gatvę ir maršrutas pasuka link Kalnų parko, daugiau kelių nebebus. Likusius kelis šimtus metrų į kalvą kylu lėtai, kol pasirodo lygus Stalo kalno viršus. Ant jo nėra nei starto, nei finišo vėliavėlių, nėra jokio stendo ar simbolio, užsimenančio apie taką. Įrengti tik keli suoliukai, nuo vieno kurių atsikėlęs pradėjau daugiau kaip 100 kilometrų ilgio maršrutą aplink Vilnių. Priėjau ir atsisėdau ant to paties suoliuko. Jis man tapo maršruto pradžios ir pabaigos simboliu. Viso tako simboliu. O tada atsikėliau ir kaip maršruto pradžioje užlipau ant Kryžių kalno. Pažiūrėsiu, ar nepasikeitė Vilnius kol ėjau aplink jį. Regis kažkas pasikeitė, bet ne Vilniuje, o manyje.
100 km. takas aplink Vilnių: I atkarpa – miestietiška pradžia
100 km. takas aplink Vilnių: II atkarpa – ekskursija po Pavilnių regioninį parką
100 km. takas aplink Vilnių: III atkarpa – per geležinkeliečių kurtus rajonus
100 km. takas aplink Vilnių: IV atkarpa – raguvų iššūkis
100 km. takas aplink Vilnių: V atkarpa – juoda trasa su apžvalgos aikštele
100 km. takas aplink Vilnių: VI atkarpa – paribiais tarp rajonų
100 km. takas aplink Vilnių: VII atkarpa – biologiniais koridoriais iš Pietų į Šiaurę
100 km takas aplink Vilnių: VIII atkarpa – Palei ežerus ir ežerėlius
100 km. takas aplink Vilnių: IX atkarpa – Jungtis tarp Verkių ir Pavilnių regioninių parkų