Seniausiais laikais Žolinė buvo susijusi su svarbiausių lauko darbų baigimu. Tai vasaros ir rudens sandūra. Pabaigtuvių, padėkos už visas vasaros gėrybes, derliaus nuėmimo, o kartu ir atsisveikinimo su želmenimis bei gėlėmis šventė.
Senovės baltai Žolinės apeigas skyrė didžiajai Deivei gimdytojai Ladai ir Žemynai. Priėmus krikščionybę dėmesys buvo skirtas Motinai – Mergelei Marijai.
Būdingiausias Žolinės paprotys – neštis į bažnyčią pašventinti įvairių žolynų, gėlių. Nešamos šventinti lauko ir darželio gėlių puokštės, žemaičiai į jas įdėdavo piktdagį, dzūkai – daržovių, ūkininkai į gėlių puokštę – visų javų varpų.
Merginos nusipynusios pasišventindavo devynis skirtingų augalų vainikėlius. Pašventinti žolynai, daržovės turėjo magiškos galios. Parsineštų daržovių valgydavo visi šeimos nariai, duodavo gyvuliams. Šventintų grūdų įberdavo į aruodus. Prieš pradėdami sėja – į sėtuvę.
Sudžiovintus žolynus laikydavo už šventųjų paveikslų. Trankantis griaustiniui smilkydavo namus, sodybos trobesius. Susirgę gerdavo jų arbatą.
Lietuvoje Žolinė įteisinta kaip Valstybės šventė.