Kiekviena žemė savaip svarbi. Lietuvos laukuose ar giriose pūpso rieduliai – milžinai, trykšta mistinėmis galiomis garsėjantys šaltiniai, auga į raganų šluotas panašios eglės, dangų ramsto šimtus metų giles barstantys ąžuolai, snaudžia žilagalviai piliakalniai.
Jonavos žemėse seniai norėjau aplankyti Žeimius. Miestelį, garsėjantį vienu pompastiškiausių meno šedevrų- XIV amžiuje įkurtu dvaru. Žeimiai gali papasakoti istoriją, svarbią to laikmečio įvykiais ir įtakingais žmonėmis.
Ši žemė jau XIII- XIV a. buvo miestelio centru. Ji amžiams atmins didingus Gediminaičius: Gedimino kovą su kryžiuočiais, aplaistytą mūsų vyrų galiūnų krauju.
Mūšis su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovu užfiksuotas kronikininko Motiejaus Strijkovskio, 1319 m. pirmą kartą išgarsina miestelio vardą. Kryžiuočių puldinėjimai šia kova nesibaigia, o istorija mirga nuo datų.
1363 m. abiejų vokiečių ordinų magistrai organizuoja didelį žygį į Žeimius ir juos negailestingai nuniokoja. Todėl 1363 m. aprašytas žygis į „Zeymen” patikimesnis miestelio vardo paminėjimas. Vėliau Žeimiai minimi ne kartą iki svarbesnės datos, kuomet 1387 m. Jogaila juos dovanoja Skirgailai. Taip skuba amžiai pakeisdami ir dvaro šeimininkus: po Gediminaičių seka Zavišos, po Zavišų – Čekavičiai, vėliau – bajorai Navrilkovičiai, Medekšos, Kosakovskiai.
Ponas D. Medekša 1676 – 1690 m. vietoje buvusio medinio dvaro pastatė centrinius dvaro rūmus. 1780 m. Žeimių valdas iš Medekšos nupirko vyskupas Juozapas Kazimieras Kosakovskis (vienas iš Targovicos konfederacijos vadovų) taip dar labiau išgarsindamas miestelį.
J.K. Kosakovskis buvo ne tik vyskupas, rašytojas, politikas, bet ir Rusijos imperijos šalininkas. 1794 m. įvyko Lietuvos ir Lenkijos sukilimas prieš Rusijos imperiją. Deja, Dievas pamaldaus vyskupo nepasigailėjo ir jis už išdavystę buvo viešai pakartas Varšuvos mieste, Lenkijoje. Po jo mirties dvarą valdė sūnėnas Mykolas Kosakovskis, jis kilmingiesiems Kosakovskiams priklausė iki 1940 metų.
Žeimių žemė regėjo gaisrus, protestus, sukilimus. Joje per 1831 m. sukilimą apsistojo sukilimo generolas Antanas Gelgaudas.
Miestelis – pats seniausias protestantizmo lopšys. Dar XVI a. veikė reformatų mokykla, XVII a.įkurta spaustuvė.
Puošnus klasicizmo dvaro stilius per šimtmečius nepakito net jį rekonstruojant. Nebuvo išorė subjaurota nacionalizacijos, karo, net ir tada, kai pavirto butais, moksleivių bendrabučiu (dvare dar veikė biblioteka, žemės ūkio technikumas). Gal dvasininko Kosakovskio vėlė saugojo savo namus?
Dvaro dabartis džiugi – jis atgyja. Jau vyksta edukaciniai renginiai, tvarkoma aplinka, prižiūrimi išlikę pastatai.
Mėgaudamasi lipu puošniais neobarokiniais rūmų laiptais. Šiandien kiekviena laipto pakopa tarsi žingsnis naujos, šviesios istorijos link.
Autorė: Jolanta Garkauskaitė/Laiko gijos
