Vištytis – miestelis Vilkaviškio r., Vištyčio regioninio parko teritorijoje, prie Vištyčio ežero.
Miestelis įsikūręs Sūduvos aukštumoje, prie pat Lietuvos ir Rusijos valstybės sienos, ribojasi su Karaliaučiaus sritimi.
Vištytis įkurtas XVI a. 1-ojoje pusėje Prūsijos pasienyje prie Vištyčio ežero.
1538 m. minimas Vištyčio dvaras. 1570 m. rugsėjo 8 d. (miesto globėjos Švč. Mergelės Marijos gimimo šventės – Šilinės dieną) Žygimantas Augustas patvirtino herbą (seniausias Sūduvos krašte) ir suteikė miesto teises.
1792 m. rašte Vištytis vis dar vadinamas laisvuoju miestu ir XIX a. Vištytis šiokį tokį savarankiškumą turėjo. Iki 1815 m. priklausė Prūsijai, vėliau – Rusijai kaip Užnemunės dalis.
Antrojo pasaulinio karo metu neteko didelės dalies gyventojų dėl holokausto ir karo.
Po 2004 m. valstybių sienos sutarties pasirašymo nedidelė teritorija miestelio vakarinėje dalyje (anksčiau buvusi Rusijos pusėje) atiteko Lietuvai.
Stovi Vištyčio Švč. Trejybės bažnyčia. Jos istorija prasideda 1566 m., kai buvo pastatyta pirmoji medinė bažnyčia.
1658 m. bažnyčią apiplėšė Prūsijos kareiviai.
1723 m. pastatė naują medinę bažnyčią.
1829 m. pastatyta nauja mūrinė bažnyčia.
1883 m. patvirtintas bažnyčios padidinimo projektas – ji 1885 m. buvo padidinta, 1887 m. konsekruota.
Per Antrąjį pasaulinį karą bažnyčia apgriauta, po karo atstatyta.
Bažnyčia turi klasicizmo bruožų, dvigubo kryžiaus plano (2 transeptai), vienabokštė, su apside ir bokšteliu. Šventoriaus tvora aukšta, mūrinė.
Miestelio pakraštyje stovi Vištyčio evangelikų liuteronų bažnyčia (1844 m.).
Vištyčio centre (parke) pastatytas paminklas Vytautui, netoliese Vištyčio RP direkcija.
Miestelyje išlikęs XVIII a. gatvių tinklas, keturkampė aikštė.
Atvykusius pasitinka Vištyčio vėjo malūnas.
1925 metais vištytietis Jonas Kanapkis trijų kelių sankryžoje, ant Ilgojo kalno pastatė medinį vėjo malūną. Valcus, motorus ir dalį kitos malūno įrangos atsivežė iš Vokietijos. Pakinkytas į darbą vėjas malūno sparnus suko tris dešimtmečius. Susikūrus kolūkiui, buvo nuimti malūno sparnai ir malimo darbą atliko variklis bei elektra, o nuo 1978 metų daugiau kaip dešimtmetį malūne veikė etnografinis muziejus.
1992 metais muziejus buvo uždarytas, vietinių vištytiečių surinkti eksponatai išvežti į Vilkaviškio krašto muziejų, o malūnas grąžintas savininkams.
Unikalus vėjo malūnas su išlikusia geros būklės technologine įranga nyko.
Pernai malūnas prikeltas naujam gyvenimui.
Apylinkėse gausu ir kitų paminklų: gamtos, archeologinių, mitologinių, sakralinių…
Daugiau panašių nuotraukų: