Lietuvos nacionalinis muziejus pristato virtualią Užgavėnių kaukių parodą. Visos parodoje rodomos kaukės – tai tautodailininko, tradicinio amatininko Karolio Gedimino Cieminio (1943–2014) tautinio paveldo kolekcija. Tautodailininko kaukės vaizduoja visus pagrindinius Užgavėnių personažus – Arklį, Elgetą, Giltinę, Ožį, Pirklį, Raganą, Velniąir visiškai naujus tipažus.
G. Cieminio kaukės sukurtos iš tradicinių natūralių medžiagų – prie nedažyto medinio išskobto pagrindo pritvirtinus įvairių medžiagų detales: naminių ar laukinių gyvūnų ragus, dantis, kailį, arklio šerius, šiurkštaus audinio skiautes, pintas arba rištas odos juosteles, šiaudus, metalo plokšteles.
Kiekvienai kaukei būdingas individualus braižas, o kuriami charakteriai padiktuoti medžio faktūros. Kaukės išraiškingos ir ekspresyvios, linksmos ir baisios, su didelėmis burnomis, kreivomis kumpomis nosimis, retais išklaipytais ir aptrupėjusiais dantimis. Kad įspūdis būtų stipresnis, kai kurios kaukės padažytos – raudonai paryškintos lūpos, baltai, geltonai arba juodai apvestos akys.
G. Cieminio kaukės laikytinos ne vien tik aplinkos puošmena, jas galima naudoti ir Užgavėnių vaikštynėse.
Virtualią parodą galite aplankyti adresu: http://www.lnm.lt/tautodailininko-karolio-gedimino-cieminio-uzgaveniu-kaukes/
Pagal išsilavinimą K. G. Cieminis buvo mokslininkas-genetikas, habilituotas biomedicinos mokslų daktaras; pagal prigimtį – menininkas, šalia mokslinės ir pedagoginės veiklos iš medžio drožęs Užgavėnių kaukes. Jis yra sukūręs apie 450 kaukių, surengęs keletą parodų.
Gausus K. G. Cieminio kūrybos palikimas pasklidęs po visą pasaulį – dauguma darbų yra privačiose kolekcijose Jungtinėse Amerikos Valstijose, Jungtinėje Karalystėje, Lenkijoje, Ukrainoje, Vokietijoje, Olandijoje, Rusijoje, Australijoje ir Lietuvos muziejuose.
Nuotraukas parodai pateikė Edmundas Lekevičius. Kaukes fotografavo Cieminis, virtualiai parodai parengė Eglutė Lekevičiūtė.
Užgavėnių kaukių reikšmė
Užgavėnės – tradicinė kalendorinė žiemos šventė, švenčiama likus 46 dienoms iki Velykų, Pelenų dienos išvakarėse. Dažniausiai tai būna vasario mėnesį, visuomet – antradienį. Ji simbolizuoja žiemos pabaigą, gamtos pabudimą iš miego ir ateinantį pavasarį.
Senovėje Užgavėnės būdavo švenčiamos itin linksmai ir triukšmingai – kuo baisesnėmis kaukėmis apsitaisę ryškiaspalviai persirengėliai, tempdamiesi roges su besisukiojančia ant rato More ir lydimi muzikantų, lankydavo kaimynus, krėsdavo pokštus, vaidindavo, dainuodavo. Kaimynai jų laukdavo ir vaišindavo blynais, kruopų ir mėsos šiupiniu, spurgomis, šaltiena. Daug ir riebiai valgyti buvo būtina. Taip pat, kaip buvo būtina važinėtis arkliais ir išvirtus iš rogių voliotis sniege, laistytis vandeniu. Vaikai, susėdę į rogutes ir geldas, čiužinėdavo nuo kalnelių. Visas kaimas stebėdavo, kaip kaunasi žiemą ir pavasarį simbolizuojantys Lašininis ir Kanapinis, kaip sudeginama Morė ir laukuose išbarstomi jos pelenai. Užgavėnių apeigos turėjo nugalėti per žiemą susikaupusį blogį ir užtikrinti gerą būsimą derlių, ūkio gerovę.
Reikšmingiausias šio šventinio karnavalo elementas – kaukės, dažnai vadinamos lėčynomis, ličynomis. Tikėta, kad užsidėjęs kaukę žmogus persikūnija į kitą būtybę, įgauna stebuklingų galių blogiui ir negandoms nugalėti. Patys šventės dalyviai jas droždavosi iš medžio, darydavosi iš žievės, avikailio, kartono, popieriaus. Seniausios yra gyvūnų kaukės – Arklys, Gervė, Meška, Ožys. Taip pat dažniDaktaro, Elgetos, Giltinės, Kareivio, Pirklio, Raganos, Velnio personažai. Iki šių dienų Užgavėnės švenčiamos stengiantis išsaugoti pagrindinius šventės elementus ir suburti gausius dalyvių būrius. O Užgavėnių kaukės yra tapusios savarankiška originalia liaudies meno šaka.