Vilkų alkakalnis, dar vadinamas Alkos kalnu (unikalus kodas Kultūros vertybių registre – 5457), esantis Plungės rajono savivaldybėje, Žemaičių Kalvarijos seniūnijoje, Vilkų kaime, yra valstybės saugomas mitologinio ir kraštovaizdžio vertingųjų savybių pobūdžio kultūros paveldo objektas. Alka baltų religijoje – svarbi šventvietė, alkakalnis, šventoji giraitė ir aukojimo vieta. Alkakalniai niekada nebuvo pasilinksminimų ir piknikų vietos. Tokiomis jų nedera paversti ir šiais laikais. Todėl pastebėjus ten pastatytus lauko baldus, imtasi priemonių.
Kultūros paveldo departamento (KPD) prie Kultūros ministerijos Telšių skyrius šių metų pradžioje gavo pranešimą, kad ant minėto objekto viršukalnės yra pastatyti masyvūs mediniai lauko baldai. Objektą patikrinus vietoje ir nustačius pažeidimą Plungės rajono savivaldybės administracijai buvo pateiktas reikalavimas iki 2020 m. gegužės 1 dienos demontuoti ir iš teritorijos pašalinti lauko baldus. Vykdant darbus buvo nurodyta nepažeisti kultūrinio sluoksnio. Kovo 30 d. apsilankius alkakalnyje vaizdas džiugino – Plungės rajono savivaldybės administracija įvykdė KPD Telšių skyriaus specialistų pateiktą reikalavimą anksčiau nurodytos datos, lauko baldai buvo pašalinti.
Vilkų kaimas, kuriame yra šis Vilkų alkakalnis, buvo vadinamas Alkais. Tokį pavadinimą išsaugojo šiaurės vakarinė kaimo dalis. Pagal legendą, likusi kaimo dalis pradėta vadinti Vilkais dėl grafus Oginskius užpuolusių vilkų. Tokių pasakojimų yra užrašiusi kraštotyrininkė Eleonora Ravickienė: „Į Plungę geležinkelis buvo nutiestas tik 1932 metais. Iki to laiko šio krašto žmonės, norintys važiuoti geležinkeliu, pirmiausia turėdavo pasiekti Mažeikius – ten buvo artimiausia geležinkelio stotis. Norėdami ten patekti Plungėje gyvenantys kunigaikščiai Oginskiai dviejose vietose (Žemaičių Kalvarijoje ir Sedoje) keisdavo arklius. Jų karietą traukdavo keturi arkliai. Vadinasi, nuvažiavimui jiems prireikdavo 12 arklių.
Vieną kartą bajorų maršalkai Plungės Mykolui Oginskiui grįžtant iš Sankt Peterburgo arklius taip pat pakeitė Žemaičių Kalvarijoje ir po to visi iš karto pasuko link Plungės. Kelias ėjo per mišką. Gūdus tada jis buvo, didelis. Tik pradėjo kunigaikščio karieta tuo miško keliu važiuoti, kaip pasirodė vilkų ruja ir metėsi link karietos. Situacija iš karto tapo grėsminga, ir kunigaikščiui nieko kito nebeliko daryti, kaip paleisti į darbą šautuvą. Šūvis, antras… Vilkų tai neišbaidė. Pilkiai vijosi toliau, grėsmė nemažėjo. Kai liko tik vienas šovinys, kunigaikštis vežėjui įsakė kiek įmanoma greičiau iškinkyti prie pakraščio skuodžiantį arklį. Tai buvo visų dvariškių mylimiausias, jaunas, protingas ir stiprus arklys. Arklį pavyko iškinkyti, karieta nuvažiavo, o Bėris liko ant kelio. Jį iš karto ir iš visų pusių apipuolė vilkai. Kai karieta pasiekė Plungę, dvariškiai, sužinoję, kad Bėris liko miške, ėmė jo labai gailėtis. Bet nepraėjo nė pusė valandos kai prie rūmų žirgyno pasirodė visas kruvinas, nuo prakaito šlapias Bėris… Ryte kunigaikštis Oginskis nusiuntė žmones į tą mišką – pažiūrėti, kas ten liko po Bėrio susidūrimo su vilkais. Ant kelio gulėjo keturi negyvi vilkai, dar du negyvi – netoliese miške ir du raitėsi sunkiai sužeisti – taip Bėris susitvarkė su pilkiais. Nuo to laiko šią vietovę Alkų kaime pradėta vadinti Vilkų kaimu.“