Ar daug pasaulyje vietų, kurios yra tokios atviros visiems, kas beatvyktų?
Ar daug pasaulyje vietų, kur taip daug visokiausių ženklų ir simbolių, jog pasiklysti arba tiesiog nieko nebesuprasti labai paprasta?
Ar daug pasaulyje vietų, kurios traukia aplankyti ir vėl į jas sugrįžti kaip stipriausias magnetas, nors paaiškinti to tiesmukai niekaip nepavyks?
Kryžių kalno takais ir takeliais, šlaitais ir paupiais ėjo, eina ir eis milijonai žmonių… Kiekvienas jų ieškojo, ieško ir ieškos to vienintelio, tik jam skirto, asmeninio ryšio su šia vieta. Tai – tarsi vienuolio bandymas atrasti tai, kas skirta patirti tik jam vieninteliam.
Monumentali, sakrali vieta su šimtais tūkstančių kryžių ir kryželių, užrašų ir lentelių, rožančių ir simbolinių ženklelių gali pasirodyti chaotiška ir nenuosekli. Tad verta paieškoti to vienintelio laiko ir tako, kuris vienuolio pėdomis nuvestų jus į kitokį – gyvąjį – santykį su Kryžių kalnu.
Tinkamas tam laikas – tai besileidžiančios saulės paskutinieji spinduliai. Visas mūsų regos laukas spės prisipildyti vietovės vaizdų, o ausys spės prisiklausyti paskutiniųjų besibaigiančios dienos gamtos garsų – vakarinių paukščių trelių, upelių klegėjimo ar tiesiog vėjo gūsių. Ir štai pirmosios sutemos pradės varžyti sąmoningus dienos įspūdžius, o besiformuojantys šešėliai pažadins nuolankiai snaudusios pasąmonės galias. Kalnas atgyja ir kiekvieno jo svečio laukia viešnagė nuo… pasisveikinimo su kukliuoju kryžiaus ženklu iki atsisveikinimo atvira širdimi…
Šioje vakaro kelionėje išnyks taip mums įprastas didysis „Aš“ ir net jūsų vardas – nuolatinis palydovas – taps nereikalingas. Išsukus iš greitojo gyvenimo srauto ir stabtelėjus prie pirmojo kryžiaus teks priimti laikiną tylos įžadą. O kaip gi kitaip išgirsite savo vidinį balsą?… Tik du kartus šio vakaro kelyje jūsų išorinė tyla bus nutraukta ir tik dviem žodžiais: pirmuoju prieš žengiant į kalno erdvę ir antruoju – ją palikus. Ar tai bus tas pats žodis? O gal pirmasis jau bus negrįžtamai išnykęs? Tai atrasite tik jūs pats.
Kalno vienuolis – tai žmogus, anksčiau už bet ką kitą šiame laike ir vietoje atradęs raktą į kryžiaus ir kalno paslaptį. Tad sekite jo pėdomis, klausykite jo monologo su pačiu savimi ir tikėkite, kad jums taip pat pavyks… Iš aukšto dangaus ir plataus horizonto jūsų žvilgsnis pamažu siaurės ir gilinsis į mažiausias detales. Iš daugybės dienos garsų ausys beišskirs atskirus virpesius ir savo žingsnių aidą. Rankos lies tai, ką žmogaus rankos sukūrė ir visos keturios stichijos – žemė, oras, vanduo ir net ugnis – palietė prieš jus. Girdėsite istorijas, kurios nukels į mūsų rašto ribas siekiančius amžius, į tolimus kraštus ir vėl grąžins jūsų mintis į nepaprastą paprastų žmonių kūrinį – simbolį, ženklą, pranašą, vartus, sodus ir dar kažką daug daugiau…
Tegul grumiasi jumyse vis stiprėjanti vakaro tamsa ir šviesą menančios akys, dienos dūzgės ir vidinis balsas, sąmonės sukurti įvaizdžiai ir pasąmonės patarimai… Ten, anapus Kryžių kalno ir bevardės upės, anapus Saulės laidos ir išnykusių šešėlių Jūsų lauks nauja patirtis, „Pirmoji paslaptis“ ir saugus sugrįžimas ten, kur sustojote saulėlydžio metą. Tik ar Jūs būsite toks pat?