Vasaros meditacija Atsisėdi pievoje. Aplink negalvodami apie rytojų svirpia žiogiai, kažkur prazvimbia bimbalas, tingiai krankteli varna iš užu miško, švelniai kutena kojas besiplaikstančios šiltos smilgos ir oda skverbiasi saulė iki pat kauluose dar besislepiančių žiemos įšalo likučių. Taip lėtai lėtai, net kiek tingiai. Ir viskas dzen. Ar dzin. Koks skirtumas? Ir viskas kvėpuoja, šiurena pilnatve. Kai viskas savo vietoje ir savu laiku. Jei pavasaris apie gyvybę, veržimąsi pirmyn, kažko didelio laukimą, tai vasara ( na ta, kur šilta būna) visiškai apie mėgavimąsi šia akimirka. Nes visko pilna. Visko užtenka. Ir yra tik dabar.
previous post