Pasaulinė pelkių diena – Vasario 2-oji, kurią mini prie tarptautinės Ramsaro konvencijos prisijungusios šalys, taip pat ir Lietuva. Šiuo metu septynios Lietuvos saugomos teritorijos yra įtrauktos į Ramsaro konvencijos sąrašus: Čepkelių, Kamanų, Viešvilės, Žuvinto rezervatai, Nemuno deltos regioninis parkas, Girutiškio pelkė ir Adutiškio – Svylos – Birvėtos šlapžemių kompleksas.
Minint Pasaulinę pelkių dieną, Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos nori atkreipti visuomenės dėmesį į vertingų pelkių apsaugą. Kiekvienais metais kai kurios saugomų teritorijų direkcijos Pelkių dieną pasitinka įvairiais renginiais ir švietėjiškais projektais.
Kamanų valstybinio gamtinio rezervato direkcija vasario 1 d. kviečia į vakarinį žygį pelkėje. Žygeivių laukia vakaras laukiant vilkų staugimo. Kviečiama registruotis – el. paštu info@kamanos.lt
Nemuno deltos regioninio parko direkcija vasario 8 dieną organizuoja žygį po Aukštumalos aukštapelkę. Žygio metu nukeliausite apie 6-8 km. Žygeiviai laukiami 10 val. , susitikimo vieta – Aukštumalos pažintinio tako pradžioje (kelyje Nr. 4217 Šilutė-Kintai, koordinatės 332258, 6142369 (LKS)). Dalyviams būtina turėti ilgus guminius batus bei atsarginį rūbų komplektą. Pelkių dienai skirtą žygį direkcija tradiciškai organizuoja kiekvienais metais.
Pelkės ir šlapžemės – didelė mūsų krašto vertybė. Dešimtis tūkstančių metų besiformuodamos pelkės sukaupė ir iki šiol saugo milžiniškus kiekius energijos. Durpėse sukaupta per augalus pasisavinta saulės energija, kiminų paklotėje – gėlo vandens atsargos. Be gausių gamtos išteklių pelkės suteikia „namus“ gausybei retų, įdomių augalų ir gyvūnų rūšių. Kai kurios rūšys – ypatingai retos. Siekiant atkurti pažeistą pelkių vandens režimą, išsaugoti unikalias augalų ir gyvūnų buveines, biologinę įvairovę, saugomose teritorijose vykdomi specialūs gamtotvarkos darbai.
Pasaulinė pelkių diena minima vasario 2 dieną. Tai diena, kurią 1971 m. Irano mieste Ramsare buvo pasirašyta Tarptautinės svarbos pelkių konvencija, skirta gamtos apsaugai ir protingam gamtinių išteklių naudojimui. Pagal Ramsaro konvenciją saugomos ne tik visos planetos išlikimui svarbios pelkės, bet ir kitos vietos, kuriose gausu vandens. Visos jos vadinamos šlapžemėmis. Tai žemapelkės, aukštapelkės, nendrynai, dirbtiniai ir natūralūs vandens telkiniai, pastoviai ar laikinai užmirkusios teritorijos, kuriose nuolat telkšo vanduo arba jis nuolat teka, kuriose vanduo gėlas, pusiau sūrus ar sūrus. Joms priskiriamos ir jūrų dalys, kurių gylis atoslūgio metu ne didesnis kaip 6 metrai. Taigi konvencija globoja labai įvairias gamtines buveines, kurias vienija gyvybiškai svarbiausias kiekvienos jų elementas – vanduo.