Valdovų rūmų renesansinis sodelis pasipuošė Lietuvos didžiosios kunigaikštienės ir Lenkijos karalienės, Italijos princesės Bonos Sforcos bareljefu. Iš bronzos ir marmuro, auksuotą ir emaliu puoštą bareljefą (skulptorius Jonas Gencevičius) Valdovų rūmų muziejui padovanojo Vilniaus krašto bajorų sąjunga.
Lietuvos didžiosios kunigaikštienės ir Lenkijos karalienės, Neapolio karališkosios princesės ir Bario bei Rosano kunigaikštienės Bonos Sforcos (1494–1557) asmenybę Vilniaus krašto bajorų sąjungos nariai pasirinko ieškodami ryškiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės moterų. Pasak šios idėjos autoriaus ir vieno iš Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos steigėjų, senatoriaus Donato Baikščio, „Bona Sforca yra pagrindinė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės reformatorė, atvežusi itališkąją kultūrą ir mylėjusi Lietuvą. Kitaip nebūtų valdovų rezidencijoje Vilniuje praleidusi septynerių metų.“ Vilniaus krašto bajorų sąjungos vadė Elona Varanauskienė dėkojo bendraminčiams, aukojusiems lėšas ir laiką, kad šis bareljefas būtų sukurtas ir padovanotas Valdovų rūmų muziejui.
Skulptorius Jonas Gencevičius pritvirtino bareljefą ant atkurto Bonos Sforcos renesansinio sodelio sienos. Pasak autoriaus, norėjosi, kad šią, kartais nepelnytai kritikuojamą Lietuvos valdovę žmonės dažniau prisimintų. Dabar bareljefą bus galima apžiūrėti neužėjus į Valdovų rūmų vidinį kiemą.
Iškilmėse dalyvavęs Vilniaus universiteto rektorius prof. dr. Rimvydas Petrauskas priminė Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Senojo (1506–1548) santuokos su Bona Sforca reikšmę visam regionui: „Būtent ši sąjunga atvėrė naujus valstybės politikos horizontus, rodė Lietuvos didžiųjų kunigaikščių ambicijas. Milano kunigaikščio Džano Galeaco Marijos Sforcos bei Neapolio karalaitės Izabelės Aragonietės duktė už Žygimanto Jogailaičio, vadinamo Senuoju, ištekėjo būdama 24-erių metų amžiaus. Jaunoji valdovė išsiskyrė ne tik grožiu, bet ir valdingu charakteriu, ji Lietuvos istorijoje sukūrė naują, stiprios moters valdovės portretą. Su Bona Sforca galime drąsiai sieti Renesanso atėjimą į Lietuvą, pasikeitė ir Lietuvos, ir Lenkijos rūmų kultūra.“
Pasak Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų direktoriaus dr. Vydo Dolinsko, „siena, ant kurios pritvirtintas bareljefas, užstoja renesansinį sodelį nuo vėjų. Čia, kaip manoma, Bona Sforca buvo įkūrusi nedidelį itališką sodą sau ir artimiausiai aplinkai – vadinamąjį giardino segreto. Sodelyje augo prieskoninės žolės bei gėlės, greičiausiai čiurleno fontanas. XVI a. pradžioje Bonos Sforcos užsakymu buvo suprojektuotas rūmų priestatas, jame įrengti privatūs Bonos Sforcos apartamentai, iš kurių laiptai vedė tiesiai į saulėtą sodelį tarp Aukštutinės pilies kalno ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų“.
Kultūros viceministras Rimantas Mikaitis pastebėjo, kad bareljefas tarsi sujungė Vilnių ir Barį, Italijoje, kur Lietuvos didžioji kunigaikštienė ir Lenkijos karalienė palaidota. Prezidento vyriausioji patarėja, istorikė dr. Jolanta Karpavičienė teigė stebinti Bonos Sforcos atgimimo renesansą ir linkėjo, kad tų laikų mecenatystės dvasia leistų gilias šaknis nūdienos Lietuvoje.
Patinka geros naujienos apie Lietuvą? Prisidėkite ir paremkite mus Patreon.