Nuo Kauno gatvės atsiveriantis charakteringos architektūros vandentiekio bokštas – nedidelis istorijos fragmentas, liudijantis spartų Ukmergės modernėjimą tarpukariu. Tuo metu, vandentiekio ir kanalizacijos įrengimas buvo techniškai sudėtingas bei brangus darbas. Pasikvietę į pagalbą inžinierių Steponą Kairį, ukmergiškiai vandentiekį įsirengė iškart po Kauno (projektas pradėtas įgyvendinti 1931 m.).
Dabartinį savo pavidalą bokštas įgavo 1932 m., kai statant kareivines iškilo būtinybė aprūpinti jas ir kitus to rajono gyventojus. Šiam tikslui įgyvendinti buvo padidintas vandens spaudimas ir pristatytas antras bokšto aukštas. Bokštas-baseinas, kuriama telpa 80.000 litrų vandens, buvo pastatytas arti geriausio šaltinio, ant kalno. Pakalnėje stovėjo vandens padavimo stotis.
Pirmajame etape vandentiekis aptarnavo svarbiausius visuomeninius objektus: „nors miesto tikslas – suteikti gero vandens visiems miesto gyventojams, bet tuo tarpu vandentraukis aptarnauja: kareivines, pulko ligoninę ir 7 komplektų pradžios mokyklą. Be to pastatyti 6 hidrantai gaisro ir kitiems reikalams.” Vėliau trasa sparčiai plėtėsi, buvo planuojama, kad „nuo 1939 m. gruodžio 31 d. pradės galioti privalomasis įsakymas, dėl prisijungimo prie vandentiekio ir kanalizacijos tinklo. Tad numatoma, kad 1940 m. bus apie 300 kanalizacijos ir vandentiekio abonentų, kas duos apie 50.000 litų pajamų“. Prie vandentiekio ir nuotekų linijų liko neprijungtos tik pramonės įmonės.
Antrojo pasaulinio karo metu susprogdinta vandentiekio stotis, išardyti įrenginiai, kurie tik per atsitiktinumą liko neišvežti.
Šiandien Ukmergėje, Kauno gatvėje, stovintis unikalus 44 numeriu pažymėtas namas – kartu ir daugiabutis, ir vandentiekio bokštas. Keturis dešimtmečius nebeveikiantį bokštą norima paversti vandens muziejumi ir jo duris atverti turistams.
