Kauno apskrityje yra ne vienas sakralinis kultūros paveldo objektas, kuris tvarkomas Europos sąjungos, Kauno arkivyskupijos ir parapijų lėšomis. Vienas iš tokių pavyzdžių – Jonavos Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia. Šiuo metu ji yra Šv. Jokūbo kelio (isp. Camino de Santiago) – katalikų piligriminio kelio, sertifikuoto Lietuvoje, – objektas.
Istorijos šaltiniuose rašoma, kad 1750 m. karalius Augustas III suteikė Domininko Kosakovskio (1711-1743) našlei Marijonai Zabielaitei-Kosakovskienei (1704-1776) privilegiją įkurti Jonavos miestelį. Jos sūnaus, Livonijos vyskupo, Juozapo Kazimiero Kosakovskio (1738-1794) iniciatyva 1793 m. pastatyta mūrinė bažnyčia ir įsteigtas marijonų vienuolynas. 1991 m. trinitorių vienuolyno pastatas grąžintas Jonavos bažnyčiai. Iki šių dienų bažnyčios rūsyje saugomi fundatoriaus vyskupo Juozapo Kazimiero Kosakovskio bei Prancūzijos kariuomenės generolo, Napoleono I adjutanto generolo Juozapo Antano Kosakovskio (1772-1842) sarkofagai su palaikais. Rūsyje taip pat palaidoti Marijona Zabielaitė-Kosakovskienė, vyskupo brolis Simonas Kosakovskis (1741-1794) – paskutinis Lietuvos didysis etmonas, vienas aktyviausių Švietimo epochos ATR valstybininkų, dalyvavęs savo laikmečio visose svarbesnėse Abiejų Tautų Respublikos visuomenės gyvenimo akcijose ir procesuose. Čia ilsisi ir daugiau Kosakovskių šeimos narių.
Manoma, kad Jonavos Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios autorius yra Laurynas Gucevičius (1753-1798). Bažnyčios bokštai ir pagrindinis frontonas pastatyti 1934 m., jų autorius – Karolis Reisonas (1894-1981).
Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios (unikalus kodas Kultūros vertybių registre – 1346) tvarkybos darbai pradėti 2019 m. Pagal suderintą tvarkybos darbų projektą restauruojami bažnyčios fasadai. Atliktus polichrominius tyrimus, bus atstatyta fasadų spalva. Atlikus istorinius tyrimus, bus įrengta stogo danga. Taip pat bus įrengti nauji lietvamzdžiai, sutvarkyti pamatai.
Jonavos Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios tvarkybos darbų projektą parengė Jonavos rajono savivaldybė. Tvarkybos darbai finansuojami bendromis Europos sąjungos, savivaldybės ir valdytojo lėšomis. Šis atvejis yra gražus pavyzdys, kaip kultūros paveldo objektas tvarkomas ir saugomas ne tik paties savininko, bet prisidedant ir vietos savivaldai.