Šiandien Trakų Vokės dvaro parke zuja statybininkai ir statybinė technika. Aktyviai tvarkoma centrinė 10 ha. užimanti parko dalis, atkuriamas autentiškas XIX–XX a. pradžios centrinės parko dalies vaizdas, kurį projektavo žymus parkų architektas E. Andre. Lietuvoje šis garsus kraštovaizdžio architektas, ilgą laiką buvęs vyriausiuoju Paryžiaus sodininku, projektavo Užutrakio, Lentvario, Palangos bei Trakų Vokės parkus. Užbaigus parko tvarkymą, šią dvarvietę bei parką žadama įtraukti europinį į E. Andre parkų, sodų paveldo kelią.
Visa parko teritorija apima net 42 ha, Ateityje bus tvarkoma ir tvenkinių sistema bei atkurti istoriniai mediniai tilteliai. Antrajame etape bus tvarkomas miško parkas – numatyta palikti visus esamus, geros fitosanitarinės būklės, pakankamai mechaniškai stabilius, gero estetinio vaizdo medžius, papildant želdyną istorinėmis medžių rūšimis.
Rengiamas dviračių trasos, kuri jungs Vilnių su Trakais bei drieksis palei dvarvietės tvenkinius, projektas.
Centrinės parko dalies sutvarkymo darbus planuojama baigti 2020 metų rugpjūtį, parko sutvarkymas kainuos apie 2,6 mln. eurų. Bendra viso parko ir dvaro rūmų atnaujinimo sąmata siekia 15 mln.
Užbaigus pirmąjį sutvarkymo etapą prie Vilniaus atsiras dar vienas įspūdingas turistinis-rekreacinis objektas, kurį jau įvertino ir užsienio kino studijos. Dvare filmuota „Jekaterina Didžioji“, anksčiau čia yra dirbę BBC serialo „Karas ir taika“ bei kino studijos „Netflix“ kūrėjai.
Trakų Vokės dvaro istorija
Trakų Vokės žemės XV-XVI a. priklausė totoriams, apgyvendintiems čia dar Vytauto Didžiojo. XVI a. antrojoje pusėje jos atiteko Abrahimui Zavadskiui, kuris jas pardavė Lietuvos didžiojo kunigaikščio arklininkui Povilui Sapiegai. XVII a. pr. dvaro savininku buvo Naugarduko vaivada Tomas Sapiega. Sapiegos Trakų Vokę valdė iki XVIII a. pabaigos. Iš Sapiegų dvarą isigijo Dombrovskiai. Iš pradžių dvarą valdė Juzefas Dombrovskis, vėliau – sūnus Liudvikas, Trakų apskrities bajorų maršalka.
Nepaprasto grožio kraštovaizdis, gubernijos centro Vilniaus artumas, tradiciniai prekybos keliai, atkreipė įtakingos ir turtingos to meto grafų Tiškevičių giminės dėmesį. XIX a. pirmojoje pusėje Tiškevičiai čia ima supirkinėti žemes. Statydinamos prašmatnios rezidencijos Trakų Vokėje, Užutrakyje, Lentvaryje.
Trakų Vokės architektūrinis ansamblis pradėtas kurti septintame dešimtmetyje, o baigtas devintame. Anksčiausiai pastatyta koplyčia, puošta kukliomis neogotikos formomis. 1876-1880 m. iškilo puošnūs neoklasicistinio stiliaus rūmai, kuriuos Vilniaus gubernijos dvarininkų maršalkos Jono Vitoldo Emanuelio Tiškevičiaus užsakymu suprojektavo Lenkijoje dirbęs italų kilmės architektas Leandras Janas Markonis (1834-1919). Veikiausiai pagal L.Markonio pasiūlymą tuo pat metu kiek atokiau, ant šlaito, buvo pastatyta virtuvė, sujungta su rūmais požeminiu koridoriumi, bei dveji vartai su vartininkų nameliais. Vakariniai vartai – tokio pat stiliaus kaip rūmai, o pietiniai – neogotikiniai, panašūs į jau stovėjusią netoliese minėtą koplyčią. Gana kompaktiška sodyba buvo iš dviejų sektorių: reprezentacinio (rūmai, oficina, ūkvedžio namas, virtuvė, koplyčia ir vartai) ir ūkinio (arklidė, svirnas, vandens bokštas, kumetynas, šulinys). Visa sodyba buvo apjuosta mūrine tvora.
Trakų Vokės dvaro rūmai išsiskiria iš kitų dvarų ne vien kaip architektūrinis, bet ir kaip socialinis to meto reiškinys. Architektūrinėmis formomis rūmai labai primena Varšuvos Lazenkas – paskutinio Lenkijos-Lietuvos valdovo Stanislovo Augusto Poniatovskio rezidenciją. Lazenkų rūmai, 1784-1788 m. perstatyti pagal Domeniko Merlinio projektą, kurį laiką, o ypač XIX a. antroje pusėje, buvo laikomi gero skonio etalonu. Vienas po kito ėmė rodytis sekimai: mėgdžiota visa rūmų architektūra arba bent svarbiausias jų fasadas. Žinomi keturi iki šiol išlikę tokio sekimo pavyzdžiai. Net du iš jų yra Lietuvoje: Trakų Vokėje ir Lančiūnavoje (Kėdainių r.).
Sekta Lazenkomis ne vien dėl visuotinio žavėjimosi jų architektūra. Tam tikra dalis dvarininkijos visokiais būdais stengėsi pabrėžti turėję tiesioginius ryšius su paskutiniuoju valstybės valdovu. Lietuvos Tiškevičiai irgi buvo susigiminiavę su Stanislovu Augustu Poniatovskiu. Tuo ir aiškinamas pavyzdžio Vokės rūmams pasirinkimas.
Nors Trakų Vokės rūmai turi savo analogą, bet dėl to jų išliekamoji vertė nesumenkėja. Atidžiau panagrinėjus abiejų rūmų architektūrą, aiškėja, kad panašus tėra iškeltas rūmų centre belvederis su pusapvaliu langu, centrinio prieangio niša, paremta kolonomis, ir ant stogo baliustradų užkeltos akmeninės skulptūros (Antrojo pasaulinio karo metu aštuonios skulptoriaus Jono Kuchaževskio darbo Vokės rūmų akmeninės skulptūros dingo). Šiaip gi įžvalgesnė akis pastebi, kad L.Markoniui pavyko pataisyti kai kuriuos netobulus Lazenkų rūmų architektūrinės kompozicijos elementus. Trakų Vokės rūmuose pagrindinio fasado formos kur kas grakštesnės, jos pasižymi saikingu taurumu.
Visiškai originalus rūmų fasadas į parko pusę. Centre išsikišusi pusapskritimiu užsibaigianti oranžerija, atviri pusapvaliai kolonų peristiliai sparniniuose fligeliuose, ažūrine baliustrada aptvertos terasos ir platūs į veją nusileidžiantys laiptai – visa tai yra labai natūrali rūmų jungtis su gyvo reljefo miško parku. Ne veltui romantikas E.Chlopickis, kuris su neslepiama panegirika aprašė Vokės rūmų interjero puošnumą, matytus ten meno lobius, žvelgdamas iš parko pievelės, sužavėtas stebisi: „įėjus šiek tiek giliau į parką (…) ir pažvelgus į rūmus, į tą daugybę kolonų, stiklo, prieangių, baliustradų ir langų, nesinori tikėti, kad mūsų lietuviškų girių tankmėje, netoli nuo Merkinės trakto, puikuojasi toks puošnus, iš tikrųjų Europos lygio statinys“.
Rūmuose buvo marmuro židiniai, krištolo šviestuvai, daug vertingų baldų, kilimų, porceliano, o taip pat unikali tapybos darbų kolekcija. Įsigyti juos padėjo brolis Mykolas, žinomas keliautojas, archeologas, kolekcionierius. Dauguma paveikslų buvo atgabenti iš Paryžiaus salonų. Trakų Vokės rūmuose dažnai lankydavosi svečiai ir atlikėjai – smuikininkai, violončelistai, pianistai, vokalistai, orkestrų kapelos.
Parko teritorijai pertvarkyti Tiškevičiai pasikvietė garsų prancūzų kraštovaizdžio architektą Eduardą Fransua Andrė. 1898-1900 m. jis Vokėje įkūrė parką. E.Andrė yra dar trijų Lietuvoje esančių Tiškevičių dvarų parkų projektų autorius: Palangos, Lentvario bei Užutrakio.
Po grafo Jono Vitoldo Emanuelio mirties, 1892 m., Vokę paveldėjo jo sūnus Jonas Juozapas Tiškevičius (1867-1903). Po ankstyvos Jono Juozapo ir jo žmonos Elžbietos Kotrynos Rožės Krasinskaitės (1871-1906) mirties visas turtas atiteko jų mažamečiams vaikams. Sulaukęs pilnametystės dvarą paveldėjo Jonas Mykolas Tiškevičius (1896-1939). Tiškevičiai dvarą valdė iki Antrojo pasaulinio karo pradžios.
Pirmojo pasaulinio karo metais labai nukentėjo ir rūmai, ir parkas: vokiečių armija sales pavertė ligonine, laikė čia arklius, per didelius šalčius degino baldus, kirto medžius. Vokiečiams pasitraukus rūmus toliau naikino ir likusį turtą grobė vietos gyventojai. Tarpukariu rūmuose gyventa taupiai ir kukliai. 1939 m., netoli Varšuvos, aviakatastrofoje žuvo grafas Jonas Mykolas Tiškevičius, jis buvo palaidotas Trakų Vokėje, šalia koplyčios. Jo našlė Ana su trim vaikais išvažiavo į Angliją.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui buvo išgrobstyti Vokės rūmų paveikslai, baldai, kiti vertingi daiktai, čia šeimininkavo vokiečių iš Olandijos atvežti kolonistai. Po karo rūmuose buvo LTSR Ministrų Tarybos vila, nuo 1952 m. čia įsikūrė Lietuvos MA Dirvožemio institutas, o nuo 1956 m. – Lietuvos žemdirbystės instituto Vokės filialas.
1971-1978 m. Trakų Vokės rūmai buvo restauruoti (projekto vyriausias architektas – A.Lagunavičius, istorikai E.Vaitulevičienė ir A.Kazlauskas, interjerą projektavo architektas J.Zibolis). Restauracijos metu buvo išsaugota nemaža dalis palyginti neblogai išsilaikiusios unikalios lubų ornamentikos. Restauruoti ir kiti sodybos objektai – vartai, tvoros dalis, koplyčia.
2002 m. Vokės rūmai pagal panaudos sutartį 99 metams perduoti Lietuvos bajorų karališkajai sąjungai.
Nuo 2013 metų rūmus valdo Vilniaus miesto savivaldybė, juos perėmusi iš Bajorų sąjungos.