Aš kaip koks graikų mokslininkas Archimedas, bent ką atradusi iš praeities, savo nuostabai sušunku: Eureka!”. Dvarvietėse stypsančių sienų skeletai turi ypatingą dvasią. Jie atgyja ir smalsiai žvelgia į užklydusį svečią. Štai tokie man pasirodė Tendžiogalos dvaro kumetyno griuvėsiai. Rafinuoti, žvelgiantys iš aukšto, griauti ir nesugriauti jie man labiau priminė dvarą. Besikarstydama po „katakombas” mintyse vis keiksnojau save, kodėl nepasirinkau archeologės kelio ar dar kelių kelių, kurie leistų rausti praeities dulkes ir ieškoti man rūpimų atsakymų. Todėl kelintą kartą pasakodama Tendžiogalos istoriją pati stebiuosi kokia ji pribloškianti kryžiuočių numintais keliais, turėtu savu valsčiumi, teismais ir klestėjusiais daugiau nei 20- čia dvarų. Ir jei jums nepabos skaityti papasakosiu ją kuo detaliau.
Tendžiogalos, Raseinių raj. vardas rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1386 metais. Kryžiuočių karo kelių į Lietuvą aprašymuose. Wegcbericlituose įvardinta, kad Tandžiogala tam tikras teritorinis administracinis vienetas, įvardytas žodžiu lant. Vėlesniuose dokumentuose Tendžiogala minima turinti srities (округъ), tėvonijos (тивупство), valsčiaus (волость), dvaro, apskrities centro statusą. Istoriniuose raštuose randami pavadinimai: Tyngayłowicze, Тондякгола, Tenjage, do włok włości Tondagołskiej.
Pati vietovardžio pavadinimo kilmė nėra aiški.Vietovės vardas yra sudurtinis daiktavardis, veikiausiai sudarytas iš asmenvardžio ir bendrinio žodžio – galas. Antrasis pavadinimo dėmuo aiškesnis – Baisogala, Gimbogala, Vandžiogala. Spėjama kad pavadinimo pirmam dėmeniui gali būti artimos pavardės, kurių šaknys Teniukas, Tenys, Tenis.
XIV a. kryžiuočiai aktyviai puldinėjo Žemaitijos kraštą siekdami atimti jų žemes ir sujungti su Livonijos ordino valdomis. Turėdami Lietuvoje šnipų jie buvo gerai informuoti,tai parodo išlikę kelių aprašymai, kuriais kryžiuočiams patariama keliauti. Kelio iš Betygalos į Tendžiogalą aprašyme minima, kad šį kelią nurodė Peter iš Splitter. Jis norįs vesti nuo senos piliavietės Betygaloje iki pat Tendžiogalos krašto, iki kurio – 6 mylios. Šaltinyje minima, kad kraštas miškingas. Kelyje minimas tyrlaukis, didelis miškas, kurį norint pereiti reikia valyti, po to kalbama apie plynę ir vėl apie mišką, kuris vieno saidoko šūvio ilgumo, paskui vėl nurodoma eiti plyne ir mišku, kuris ketvirčio kelio ilgumo. Toliau tektų kelią prasivalyti ir vėl žygiuoti plyne bei mišku, kuris vėl ketvirčio kelio ilgumo, ir iš ten atvykt į Tendžiogalos kraštą. Nestovyklaujama ir išvykstama tuo pačiu nurodytu keliu. Kryžiuočiams patariama neužsibūti šiame krašte, o apiplėšus pasitraukti tą pačią dieną.
1398 m. spalio 12 d. kunigaikštis Vytautas Žemaitiją iki Nevėžio upės atidavė kryžiuočiams (Salyno sutartis). Padėtis tapo labai įtempta, nes žemaičiai tam atkakliai priešinosi. Vėlgi istoriniuose raštuose aptinkama informacija, kad kryžiuočiai pasipriešinimo metu ėmė įkaitus, jie buvo imami ir iš Tendžiogalos: buvo paimtas Tuteikos sūnus Skaudiktas, Svirdeikos sūnus Jotkis. 1409 metais Žemaitijos gyventojai sukilo ir atsikratė prievartinės kryžiuočių administracijos.
Manoma, kad pagonybės laikais Tendžiogaloje buvo šventvietė – 1588 m. rašytiniuose šaltiniuose minimas šiose vietose buvęs Alkagiris. XI–XIII a. archeologinių radinių rasta archeologams kasinėjant Vosiliškio apylinkes.
Vosiliškis – 8 km į pietvakarius nuo Grinkiškio. Grinkiškius garsino kadais čia buvęs Belozariškio dvaras, apie kurį rašytiniuose šaltiniuose užsimenama jau XVI a. Tie patys dvarininkai nupirko ir valdė Tendžiogalos dvarą.
Pagonybės laikus šiose apylinkėse tik patvirtina Pagojukų seniūnijos teritorijoje esantis Dopkaičių akmuo su velnio pėdomis.
Iš 1528 m. kariuomenės surašymų matyti, kad aptariamu laikotarpiu valsčiuje buvo 72 bajorų šeimos,kurios karo reikalams turėjo pristatyti 67 raitelius.1567 m. valsčiuje jau buvo 111 bajorų šeimų ir karo reikmėms skiriama 117 raitelių.
Taip pat minima, kad per šį kraštą ėjo kelias iš Tendžiogalos į Baisogalą ir į Ariogalą.Tendžiogalos valsčius minimas ir Lietuvos Metrikoje. 1536 m. Tendžiogalos valsčiaus bajorai skundėsi Jonu Mykolu Radvila, Žemaitijos ir Kauno seniūnu, dėl įvestų naujų rinkliavų ir tuo, kad viską patys turi atvežti į jo dvarą Kėdainiuose. Visi šie seni duomenys leidžia manyti, kad Tandžiogala buvo iš ties labai senas teritorinis vienetas, dar nuo karų su kryžiuočiais laikų ir ,kad jai priklausė daug gyvenviečių (Aleknaičiai, Aukštuoliai, Bargailiai, Budraičiai, Butkai, Daugelaičiai (tik XVI a.), Daugirdai, Daužnagiai, Grinkiškis,Kačiuškiai, Kubiliškis, Kunigiškiai (tik XVI a.), Levikainiai, Maižiškiai, Mažuoliai, Meiliškiai, Mikailiškiai, Nirtaičiai (tik XVI a.), Paberžiai, Pagomerčiai, Pliuškiai, Puodžiai, Pašušvys, Ramoškiai,Rudžiai, Sašiai, Šašeliai, Šaukotas, Tautušiai, Tendžiogalą, Varnioniai, Vedreikiai. Tendžiogalos valsčiui priklausė ir Daugintiškių gyvenvietė). Nors Tendžiogalos gyvenvietė buvo Tendžiogalos valsčiaus centras, tačiau ji neturėjo teisinių privilegijų. Тандягола – Spruogio sudarytame kataloge šiuo vietovardžiu įvardintas dvaras ir buvo Tendžiogalos dvaras.
1536 m. Vosiliškio (Belozariškio) dvarą valdė Žemaitijos ir Kauno seniūnas kunigaikštis Mikalojus Radvila. Po jo dvaras perėjo kilmingų Lietuvos bajorų Belozarų giminės nuosavybėn. 1923 m. Tendžiogalos dvare, kurį valdė Jonas Belozaras (pavardę rašau sulietuvintą) ir Vladas bei Rožė Domarai, minimi 82 gyventojai, pačiame Tendžiogalos valsčiuje – 9 900 gyventojų. Po karo dvare buvo įrengta spirito varykla, kuri veikė iki 1949 metų. Ir kuo ji tik nebuvo: sandėliu, džiovykla, tvartu. Laikui bėgant Belozorų dvaro neliko.
Lankantis dvarvietėje galima išvysti vienintelį išlikusį ir atstatytą bravorą – spirito varyklą (greičiausiai jis priklauso privačiam asmeniui), buvusio parko fragmentus su rymančiais šimtamečiais medžiais bei Škotijos krašto pilių griuvėsius primenančias dvaro pagalbinių pastatų molines sienas. Skirtumas tas, kad Škotijoje net ir griuvėsiai yra prižiūrimi. Juos galima pasiekti gražiai nupjauta veja, nereikia brautis per piktžolynus. Jei pas mus pasikeistų požiūris į naikinamą paveldą, sutvarkyti Tendžiogalos dvaro griuvėsiai taptų dar vienu traukos objektu keliautojams. Patikėkite, vakaro saulės žarose nutvieksto kumetyno sienų raudonis nepaliks abejingo nei vieno savo krašto mylėtojo.
Autorė: Jolanta Garkauskaitė „Laiko Gijos-Dvarai, Bažnyčios, Pilys“
