Tauragės krašto istorija – daug senesnė už Tauragės miesto istoriją. Miesto, turinčio gražų pavadinimą, siejamą su išnaikintu stambiu raguočiu tauru ir žodžiu „ragas“, kuris suprantamas ne tik tiesiogine prasme, bet ir kaip upės vingis, lankas. Galbūt tai – vietovės pavadinimas prie Jūros upės vingio, kur buvo aptinkami taurai.
Pradžią Tauragės miestui davė nuo 1499 m. žinomas Pajūrio (vėliau – Tauragės) dvaras. Tačiau tapatinti dvaro ir miesto istorijos negalima jau vien todėl, kad dvaro sodyba buvo kitoje vietoje, maždaug 3 km į pietvakarius nuo dabartinio miesto centro.
1507 m. pirmą kartą paminimas Tauragės miesto vardas rašytiniuose šaltiniuose. Pajūrio dvaro savininkė Jadvyga Bartoševičienė fundavo pirmosios katalikų bažnyčios statybą. Šalia bažnyčios įsteigta ir parapinė mokykla – antra pagal senumą Žemaitijoje.
Miestas plėtėsi ir jau 1526 metais buvo pradėtas žymėti žemėlapiuose, o nuo XVII amžiaus tapo viena pagrindinių Radvilų rezidencijų.
1836 metais Tauragę nusiaubė ypatingai didelis gaisras – ugnis sunaikino daugumą miesto pastatų. Tai lėmė Tauragės dabartinę vietą.
Istoriniuose vingiuose Tauragė atsidūrė tarp dviejų pasaulių: skalvių ir Karšuvos žemių, tarp Mažosos ir Didžiosios Lietuvos, tarp katalikybės ir reformacijos. Šis kraštas turėjo būti siena, skirianti šiuos pasaulius, o kartais – juos jungiantis tiltas. Visi pasienio miesto džiaugsmai ir negandos surašyti Tauragės krašte likusiame pavelde.
Važiuodami iš Tauragės Tilžės link turime kirsti Jūros upę. Persikeldami iš vieno kranto į kitą nesusimąstome, kad tai jau trečias tiltas, pastatytas šioje vietoje. Iki tol stovėję du susprogdinti per I-ąjį ir II-ąjį pasaulinius karus. Daugiau kaip per pusantro šimto metų čia dar stovėjo penki laikinai pastatyti mediniai tiltai.
Iki XIX a. vidurio prie Tauragės nebuvo jokio tilto. Miestą su dvaru jungė brasta per Jūros upę, o žiemą – upės ledas.
Rusijoje XIX a. pradžioje buvo susirūpinta kokybiškų kelių tiesimu. 1834 m. buvo parengtas plento nuo Tauragės iki Prūsijos sienos projektas. XIX a. viduryje, nutiesus Tauragė-Prūsijos sienos ir Šiaulių-Tauragės ruožus, buvo pastatytas pirmasis medinis tiltas per Jūros upę. Tačiau 1875 m. kovo 27 d. ledai sugriovė medinį tiltą. Vietoje sugriauto tilto buvo pastatytas metalinis, sijinis, su olandiško tipo santvaromis. Tai įdomaus inžinerinio sprendimo statinys su granitiniais ramtais. Ramtai (jų fragmentai išlikę iki mūsų dienų) įrengti iš tašyto akmens, krantai sutvirtinti akmenimis. Tilto galuose buvo sargybinės.
Šis modernus tiltas tarnavo iki Pirmojo pasaulinio karo. Kilus karui, Tauragė greit pateko į kovų zoną. 1914 m. rugsėjį vokiečiai užėmė Tauragę. 1915 m. vasario-kovo mėnesiais prie Tauragės vyko keletas mūšių tarp vokiečių ir rusų kariuomenių. Kovo 14 d. vokiečiai bombardavo miestą. Neatlaikydama karo veiksmų kitą dieną rusų kariuomenė atsitraukė ir taktiniais sumetimais susprogdino tiltą per Jūros upę.
Pirmojo pasaulinio karo metais greta vietoje sugriauto tilto buvo pastatytas laikinas medinis tiltas. Tačiau medinis tiltas netenkino poreikių: buvo siauras ir nestabilus. Tad 1930 m. pradedamas statyti naujas metalinių konstrukcijų tiltas. Tais pačiais metais Lietuvoje buvo minimos Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto 500-osios mirties metinės. Ta proga per Lietuvą su palyda buvo vežamas LDK Vytauto protretas ir surengtos iškilmingos paveikslo atidarymo ir uždarymo ceremonijos. Rugsėjo 8 dieną minima Vytauto Didžiojo vainikavimo diena. Iškilmių metu buvo pašventintas ir tiltas per Jūros upę. Šventindamas tiltą kunigas pasakė kalbą ir pavadino tiltą Vytauto Didžiojo vardu.
Vytauto Didžiojo tiltas tarnavo iki Antrojo pasaulinio karo. Prasidėjus karui, sovietų kariai tiltą susprogdino. Iki karo pabaigos vietoje sugriauto metalinio tilto buvo pastatyti dar trys laikini mediniai. Karui pasibaigus iki tol stovėjusių tiltų vietoje pastatomas trečiasis (iki šių dienų išlikęs) gelžbetoninis sijinis tiltas.
Tauragę kūrė ne tik įvairių konfesijų, bet ir skirtingų tautybių tauragiškiai. Be vietinių žemaičių, gausios buvo rusų, vokiečių ir žydų bendruomenės. Tauragės kraštas, būdamas pasienyje, įgavo skirtingas tautines ir konfesines spalvas – tarsi į vieną upę sutekėdavo skirtingos kultūros, kuriančios ir gražinančios miestą ir jo apylinkes.
Po 1836 m. kilusio miesto gaisro sudegė senieji evangelikų liuteronų maldos namai, stovėję prie Jūros upės, ant Vymerio kalno. 1840-1843 m. perkeltame miesto centre priešais turgaus aikštę pastatyta naujoji bažnyčia. Architektūrai būdingi romantizmo bruožai, pastatas sumūrytas iš lauko akmenų. 1947 m. švenčiant pirmosios lietuviškos knygos 400 metų jubiliejų, bažnyčiai suteiktas Martyno Mažvydo vardas. 1987 m. prie bažnyčios įėjimo esančiose nišose patalpinamos kalto vario Martyno Mažvydo ir Martino Liuterio skulptūros (aut. Antanas Bagdonas).
Vietoj 1927 m. nugriautos stačiatikių cerkvės (stovėjusios dabartinių Kultūros rūmų vietoje), 1933 m. naujosiose-istorinėse kapinėse pastatyta ir pašventinta naujoji cerkvė. Ilgus metus, nuo 1937 m. iki savo žūties 1986 m. cerkvę aptarnavo protojerėjus Joanas Semionovas. Per Antrąjį pasaulinį karą Tauragės cerkvė nenukentėjo. Pokario metais Tauragės maldos namais naudojosi ir Karaliaučiaus krašto stačiatikiai, nes iki 1985 m. ten nebuvo nė vienos registruotos cerkvės. 1989 m. cerkvė perstatyta ir padidinta pagal architekto V. Jefimovo eskizinį projektą.
Pirmoji bažnyčia Tauragėje pastatyta 1507 m. Prie jos įkurta mokykla (antroji Žemaitijoje). 1865–1869 m. ne kartą prašyta valdžios leidimo statyti naują mūrinę bažnyčią. Leista remontuoti tik senąją. 1899 m. medinė bažnyčia nugriauta. 1904 m. pastatyta nauja mūrinė. I Pasaulinio karo metais maldos namai stipriai apgriauti, susprogdintas bokštas. 1927-1933 m. atstatyti, tik jau su kitos formos bokštu. II Pasaulinio karo metais apdegė bažnyčios stogas ir vidus. Atstatyta tik 1955 m. klebono Jono Beinorio rūpesčiu, parapijiečių lėšomis ir pagalba. Bažnyčia istoristinė, turi neoromaninio ir klasicistinio stiliaus bruožų, lotyniško kryžiaus plano, su penkiasiene apside ir vienu aštuoniasieniu bokštu. Bažnyčios interjere išsiskiria XVIII a. gamintas vargonų prospektas.
Tauragės pilimi vadinamas 1844-1847 m. pastatytas mūrinis muitinės pastatas. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai renesanso laikų gynybinė pilis. Tačiau tai administracinis pastatas. XIX a. pradžioje nutiesus naują plentą į Tilžę, carinė valdžia nusprendė įkurti naują didelę muitinę. Joje buvo atliekama muitinės kontrolė, gyveno muitinės darbuotojai, kalinti sulaikytieji, tarp jų ir knygnešiai. Carmečiui pasibaigus, pilies pastatų šeimininkai daug kartų keitėsi: čia veikė psichiatrijos ligoninė ir Aukštesnioji komercijos mokykla. Sovietmečiu čia buvo įkurdinta vidurinė mokykla, vėliau – Elektromechanikos technikumas. 1990 m. rugsėjo 1 d. įsikūrė Tauragės krašto muziejus, o nuo 2018 m. gruodžio mėnesio lankytojams atvertos renovuotos buvusios kalėjimo patalpos, kurios naudojamos reprezentaciniams ir kultūriniams renginiams.
Tauragės vardas minimas ir pasaulinėje istorijoje. Nepavykus Napoleono žygiui į Rusiją, jo armija traukėsi į vakarus. 1812 m. gruodžio 30 d. netoli Tauragės, Požerūnų malūne buvo pasirašyta 7 straipsnių konvencija tarp Napoleono sąjungininko Prūsijos armijos korpuso vado generolo leitenanto L. D. von Yorck ir Rusijos armijos generolo majoro H. K. von Diebitsch. Tauragės konvencija numatė, jog Prūsijos korpusas prieš Rusiją nebekariaus, liks neutralus. Pažymėtina, kad Jorkas veikė prieš Prūsijos karaliaus Frydricho Vilhelmo III valią. Napoleonas apie tai sakė: „tai skaudžiausia, kas galėjo įvykti – ne tiek kariniu, kiek politiniu požiūriu“. Ši konvencija, gavusi Tauragės konvencijos vardą, išgarsino Tauragę Europoje.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, kūrėsi nacionalinė švietimo sistema. Kraštui trūko mokytojų, jų didelis stygius buvo 1923 m. prie Lietuvos prijungus Klaipėdos kraštą. Tauragiškio kunigo, švietėjo Augusto Vymerio ( 1869-1942) ir J. Vilkaičio iniciatyva Tauragės evangelikų liuteronų kontorate (Laisvės g. 50) 1918 m. rudenį atidaromo mokytojų kursai. Juose ruošė pradinių klasių mokytojus. Mokytojų kursai negalėjo patenkinti mokytojų paklausos lietuviškoms mokykloms. Tad 1923 m. Plento gatvėje (dabar Dariaus ir Girėno g. 11) atidaroma keturmetė mokytojų seminarija su bazine pradine mokykla. Pirmasis seminarijos direktorius buvo M. Mačernis, 1935-1940 direktoriavo J. Macelis, vėliau M. Lacytis. Tauragės mokytojų seminarija išleido 18 laidų. Seminarijos auklėtiniai dirbo įvairiose Lietuvos mokyklose, dauguma – Mažojoje Lietuvoje. Antrojo Pasaulinio karo metais mokykla uždaryta, didžioji dauguma auklėtinių pasitraukė į Vakarus. Tauragės mokytojų seminarijos auklėtiniai įėjo į mūsų tautos kultūros istoriją, tai kalbininkai Jonas Kruopas, Petras Jonikas, rašytoja Sonė Pipiraitė-Tomarienė, Lietuvos išlaisvinimo komiteto narys Teodoras Blinstrubas, Mečislovas Norkus, Kunigas Frizas.
Daugelis miesto svečių (o galbūt ir patys tauragiškiai) apsilankę restorane-viešbutyje „Banga“ nė neįtaria, kad tarpukariu šioje vietoje stovėjo Tauragės hidroelektrinė, o viešbučio rūsiuose, ras ne tik baseiną bei pirčių kompleksą, bet ir buvusių turbinų vietas. Tai yra liekanos senosios hidroelektrinės, pastatytos 1922 m.
Amerikos lietuvių įkurta bendrovė „Rūbas“ šioje vietoje pastatydino medinę užtvanką, o šalia jos – nedidelę elektrinę. Nuo užtvenktos Jūros upės krintantys vandenys kurį laiką suko turbinas ir gamino elektrą visam miestui bei aplinkiniams kaimams. Elektrinė uždaryta 1960 metais, o vėlyvuoju sovietmečiu, ant hidroelektrinės pamatų pastatytas restoranas-viešbutis „Banga“.