Šventoji – kurortinė gyvenvietė Baltijos pajūryje, Palangos miesto sav.
Gyvenvietė išsidėsčiusi abipus (didžioji dalis kairiajame krante) Šventosios upės žiočių į Baltijos jūrą. Šventoji – sena gyvenvietė. Čia randami archeologiniai radiniai, siekiantys 3000 m. pr. m. e. 1422 m. Melno taika nustatė sieną tarp LDK ir Livonijos, kuri ėjo per Šventosios upę. 1520 m. pastatyta Šventosios evangelikų liuteronų bažnyčia.
Vietos gyventojai daugiausia buvo kuršiai žvejai. Šventoji pažymėta 1542 m. H. Celijaus žemėlapyje. XIV–XVII a. Šventoji minėta Hanzos pirklių maršrutuose Karaliaučius–Ryga.
Ilgą laiką Šventoji buvo strategiškai svarbesnė už Palangą – XVI a. Šventosios uostas buvo žymimas žemėlapiuose, konkuravo su Klaipėda, čia buvo laivų dirbtuvės, prekybos centras, tvirtovė, parkas. XVI–XVIII a.
Šventąją lankė anglų, olandų ir švedų laivai, kurie iš čia išveždavo javus, kailius, medų, o atveždavo geležies, manufaktūros dirbinių, druskos, vyno, silkių, ginklų. Anglų pirkliai gavo privilegiją įrengti uostą, į kurį galėtų įplaukti dideli prekybiniai laivai.
1589 m. Abiejų Tautų Respublikos seimo nutarimu Šventosios uostas išplėstas. Užsienio laivai Šventosios uostą ypač intensyviai lankė Vladislovo Vazos (1632–1648) ir Jono Kazimiero (1648–1668) valdymo laikotarpiu, kai 1655 m. Karolis X Gustavas buvo užėmęs ne tik Lietuvos pajūrį, bet ir visą Vakarų Lietuvą. Tuo metu Šventosios uostas pasidarė rimtu Klaipėdos ir Karaliaučiaus uostų konkurentu.
1639 m. žemaičiai sudegino anglų prekybos kontorą Šventosios uoste, taip pat laivus, trobesius ir dirbtuves. 1679 m. Jonas Sobieskis dovanojo anglų pirkliams privilegiją įrengti didelių laivų prieplauką, o 1685 m. suteikė ir Magdeburgo teises. 1685 m. Šventosios gyvenvietei buvo leista savarankiškai prekiauti ir vystyti jūrų verslą, čia anglų pirklys Horst vėl įsteigė savo prekybos kontorą. Po to Šventosios uostas vėl atsigavo ir dėl jo konkurencijos Klaipėdos pirkliai skundėsi 1687 m. ir 1690 m. Dėl konkurencijos, Rygos pirkliai nusamdė švedus, kad šie užverstų uostą akmenimis ir 1701 m. Šiaurės karo metu Šventosios uostas buvo sugriautas.
XVIII a. pabaigoje Lietuvos-Lenkijos atstovas, tardamasis su Anglija, pažadėjo atstatyti Šventosios uostą, bet po valstybės padalinimo (1772–1795 m.) šie planai sužlugo.
Rusijos imperijos (1795–1915 m.) laikotarpiu Šventosios uostas merdėjo. Viltis atstatyti Šventosios uostą ruseno visada. Jau XVIII a. buvo teikiami įvairūs uosto atstatymo projektai. 1891 m. įsteigta pirmoji Lietuvoje jūros mokykla.
1921 m. kovo 30 d. pasirašyta sienų sutartimi kartu su Palanga Šventoji atiteko Lietuvai.
1923–1925 m. pradėti uosto atstatymo darbai, pritaikant daugiausia žvejams.
1939–1940 m. buvo tvarkomi pietinis ir šiaurinis molas. Tačiau didelės gramzdos laivai į šį uostą negalėdavo įplaukti, kadangi smėlis užnešdavo uosto vartus.
Didesniu uostu Šventoji taip ir netapo. Gyvenvietėje stovi 39 m aukščio Šventosios švyturys, Šventosios Švč. Mergelės Marijos, Jūrų Žvaigždės, bažnyčia.
Miestelis apstatytas viešbučiais, svečių namais. Tarp pušų pūpso daug sovietmečio relikto: kontroversiškų vertinimų sulaukusių poilsio namelių: „kioskelių“.
Jūros pakrantės kopose stovi skulptūra „Žvejo dukros“ – 1982 metais, ties Šventosios uosto vartais, pastatyta 4 metrų aukščio skulptūrinė kompozicija. Tai trys į jūra žvelgiančios ilgaplaukės merginos, laukiančios iš žvejybos sugrįžtančio tėvo.
Šiauriniame Šventosios pakraštyje, kur baigiasi gyvenvietės ir viso Palangos miesto riba, yra Būtingės naftos terminalas. Pro čia kelias veda į Latvijos miestus Liepoją ir Rygą.