Šv. Velykų stalas – vieta, kur susirenka visa šeima, muša margučius, šnekučiuojasi, dalinasi prisiminimais, ragauja šventinius patiekalus. Nesvarbu, kokia būdavo šeimos padėtis, bet visi stengėsi šia proga paruošti ne kasdienius patiekalus, patiekti kuo baltesnių pyragų, mėsos, sūrio, papuošti stalą pavasariniais žalumynais. Žinoma, svarbią vietą ant stalo užėmė margučiai.
Į praeities gyvensenos ypatumus Lietuvos liaudies buities muziejuje (LLBM) iki šiol labiau buvo įprasta žvelgti pagal priklausomybę vienam ar kitam regionui. Paskutiniais dešimtmečiais įrengtos miestelio ir dvaro interjerų ekspozicijos suteikia didesnes galimybes tai daryti ir kitaip. Dabar šiame muziejuje – ir valstiečio, ūkininko, ir miestelėno, ir dvarininko buities ženklai.
Tiesa, dvarai priklausė ne tik pasauliečiams. Vytautas Didysis Žemaičių vyskupijai padovanojo dvarų su lažininkais, kad dvasininkai iš gautų pajamų galėtų pragyventi. Žemaičių vyskupijai priklausė 15 dvarų Žemaitijoje. Alsėdžių dvare gyveno žemaičių vyskupai, o XV a. pabaigoje – XVI a. prie šio rezidencinio dvaro išaugo miestelis. Būtent pagal Alsėdžių miestelio ir Eržvilko pavyzdį suprojektuota LLBM miestelio aikštė. Artėjančių šv. Velykų proga dalinamės pasakojimu iš Žemaitijos vyskupų Alsėdžių dvaro. Mus pasiekusi istorija – dar iš baudžiavos laikų.
Taigi, kokie pyragai valgyti baudžiavos laikais per šv. Velykas Žemaičių vyskupų dvare?
Dvariškiai, ypač urėdai, turėdavo savo namuose draugų. Po pietų kai tik suzvanydavo, jų į dvarą daug susirinkdavo. Iš dvaro gyvendavo beveik visas Alsėdžių miestelis. Kai vyskupas Juozapas Arnulfas Giedraitis mirė (1838 m. liepos 5 d.), visas miestelis verkė (bliovė) daugiausia ne vyskupo, bet gero pragyvenimo, kurį gaudavo iš dvaro.
Lažo darbas ir gyvenimas vyskupo dvaruose buvo lengvesnis nei ponų dvaruose. Atskira lažininkų grupė dirbdavo dvaro pastatuose. Lažininkai eidavo į sargybą ištisus metus. Sargybos darbininkams susirinkti būdavo dvare skirtas atskiras namas. Marijonos Zubavičienės tėvo nabaštikas (mirusysis), dar geras pusvaikis būdamas, eidavo sargybą. Kartą jam teko eiti sargybą Velykų rytą. Pateko į rūmus (palocių), kur vyskupas gyveno. Ryte, kai atliko patarnavimą, pasiėmė savo pusryčius, kuriuos buvo atsinešęs iš namų. Tada ūkininkai Velykoms kepdavo grikinių miltų pyragą. Šį kartą jo ir buvo nusinešęs į sargybą, taip pat ir mėsos. Pradėjus valgyti, jį pamatė vyskupo tarnautojai. Juodu, vienas į kitą žiūrėdami, truputį šyptelėjo. Vienas iš jų užklausė, kodėl tokį juodą pyragą valgąs. Tėvas atsakė, kad Velykų rytą tokį pyragą visi ūkininkai valgo. Tuojau vienas iš jų įėjo į sandėlį ir išnešė baltų pyragų, mėsos, sviesto, sūrio ir daug ko kito – viso šito gero buvo likę nuo ponų pusryčių stalo. Tėvas iš atneštų valgių pats iki soties prisivalgė ir dar jam pilną terbelę valgių prikišo, kad į namus parneštų. Pyragai buvo tokie skanūs ir balti, kad savo amžiuje jis anksčiau nebuvo tokių matęs ir valgęs. (1930 m. liepos 20 d. papasakojo 90 metų amžiaus Marijona Bubelaitė-Zubavičienė, gyvenusi Beržore, Platelių valsčiuje.)
Linkime, kad ir ant Jūsų šventinio stalo netrūktų balčiausių pyragų ir dailiausių margučių! O jei pritrūktų idėjų, kviečiame užsukti į Lietuvos liaudies buities muziejaus YouTube paskyrą – čia sužinosite, kaip išsikepti sekmadienio ragaišį, įvairius mielinius kepinius (šventinę pynę, bandeles-paukštelius ir kt.), papuošti stalą žalumynais bei vašku numarginti kiaušinius.
Parengė vyresnioji muziejininkė Vida Olechnovičienė
Naudota literatūra:
Juozas Mickevičius, „Tėvų ir protėvių žemė. II knyga“, 2009
Patinka geros naujienos apie Lietuvą? Prisidėkite ir paremkite mus Patreon.