Garsioji, Tiškevičių išpuoselėta Raudondvario dvaro sodyba Kauno rajone pasipildė dar vienu restauruotu objektu – pietų oficina. Puošnus dviejų aukštų pastatas, kuriame gyveno dvaro tarnai, stovi matomoje dvaro sodybos vietoje – tarp rūmų ir žirgyno pastato. Tvarkybos darbų metu buvo atlikti nacionalinio reikšmingumo kultūros paminklo – Raudondvario dvaro sodybos (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 971) – pietų oficinos stogo dangos ir konstrukcijos, fasadų su dekoro elementais, pamatų, sienų mūro, langų, durų, laiptų, balkono tvorelių remontas, restauravimas. Taip pat atlikti fasado polichrominio dekoro konservavimo ir restauravimo darbai, kuriuos vertino Restauravimo taryba. Prie pietų oficinos pietinės sienos atidengti buvusio priestato pamatų fragmentai, rūsio patalpoje atidengtos XIX a. plytų grindys.
Tvarkybos darbų projektą parengė atestuota nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialistė Regina Tumpienė, tvarkybos darbams vadovavo atestuotas nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialistas Audrius Janušauskis. Tvarkybos darbus finansavo pietų oficinos savininkė – Kauno rajono savivaldybė.
Nevėžio slėnio šlaite esanti Raudondvario dvaro sodyba formavosi XVI a. pab. – XX a. pr. Kompleksą sudaro rūmai, šiaurės oficina, pietų oficina (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 25727), oranžerija, žirgyno pastatas, ūkvedžio namas, ledainė, šiaurės svirnas, pietų svirnas, tvora ir vartai, parkas, liokajaus namas, kluonas, kumetynas.
Raudondvario pilies statybų idėja ir jos įgyvendinimas istoriografijoje siejamas su bajorų Dzievaltauskių gimine – Kauno pakamariu Vaitiekumi Dzievaltauskiu ir jo sūnumi Jonu Dzievaltauskiu. Vėliau dvarą valdė Jonas Eustachijus Kosakovskis, Jonušas Radvila (1612–1655), Boguslavas Radvila (1620–1669). Iki 1734 m. dvaro savininkai buvo Zabielų giminė. Antano Zabielos (1710–1776) iniciatyva XVIII a. vid. atlikta rūmų rekonstrukcija.
1819 m. Henrikas Kazimieras Zabiela (1788–1850) dvarą pardavė grafui Mykolui Tiškevičiui (1761–1839) – Napoleono Bonaparto lietuviškojo ulonų pulko vadui. Jis buvo pirmasis Tiškevičių giminės atstovas, tapęs Raudondvario savininku. 1825 m. vestuvių proga M. Tiškevičius Raudondvarį padovanojo savo vyriausiajam sūnui Benediktui Emanueliui Tiškevičiui (1801–1866).
Tačiau 1831 m. gegužės 12 d. gaisro metu sudegė beveik visi dvaro pastatai, ypač stipriai nukentėjo rūmai. 1832 m. grafo Benedikto Emanuelio Tiškevičiaus įsakymu rūmų interjeras buvo perplanuotas, pietinėje rūmų dalyje pristatytas priestatas su bokšteliais, suprojektuoti kiti nauji šio dvaro pastatai. Šiuo laikotarpiu čia dirbo garsūs architektai: Jonas Margevičius, Jokūbas Voleris (1813– apie 1847) iš Prūsijos, italas Laurusas Cezaris Anichinis (1787–1861).
Benedikto Emanuelio dukra Vanda (1833–1860), ištekėjusi už našliu likusio savo mirusios sesers Joanos vyro, giminaičio, Kyjivo maršalkos sūnaus Mykolo Tiškevičiaus (1824–1853), susilaukė vienturčio sūnaus Benedikto Henriko Tiškevičiaus (1852–1935). Benediktas Henrikas, būdamas vienerių, neteko tėvo, o aštuonerių – motinos. Jaunąjį dvaro paveldėtoją globojo senelis Benediktas Emanuelis ir senelio brolis Benediktas Jonas Tiškevičius (1875–1948) iš Biržų. Tolimesnis dvaro sodybos plėtimasis vyko Benedikto Jono Tiškevičiaus. Būdamas keturiolikos grafaitis Benediktas Henrikas neteko ir senelio Benedikto Emanuelio (jis ir jo žmona Vanda palaidoti Raudondvaryje).
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą grafaitį globojęs Benediktas Jonas Tiškevičiai išvažiavo gyventi į užsienį. Išsivežė ir globotinį (dėl silpnos sveikatos jaunuoliui gydytojai patarė gyventi kur šilčiau). Benediktas Henrikas gyveno ir Madeiroje, ir Paryžiuje (čia susidomėjo fotografija ir paliko unikalią savo darytų nuotraukų kolekciją). Tačiau Raudondvario, kur palaidoti jo seneliai, nepamiršo. Vasaromis visada čia viešėdavo. Vienintelis teisėtas dvaro paveldėtojas – Benedikto Henriko avarijoje žuvęs anūkas Benediktas Vladislovas (1904–1956) – palikuonių neturėjo, todėl Raudondvaris Nepriklausomybės metais atiteko valstybei.
Benediktas Jonas Tiškevičius į Lietuvą nebegrįžo, o dvaro žemes 15 metų išnuomavo Karoliui Jakimavičiui (1896–1940), kuris čia gyveno iki 1940 m. Po žemės reformos dalis dvaro teritorijos buvo paskirta moterų globos komitetui, apie 1930 m. čia įsteigusiuam vaikų prieglaudą. Antrojo pasaulinio karo metu dvarą užėmė vokiečių ypatingosios paskirties pajėgos, kurios traukdamosi 1944 m. rūmus ir oranžeriją sudegino.
Sovietiniu laikotarpiu 1945–1957 m. čia veikė mašinų ir arklių nuomos punktas, vėliau reorganizuotas į mašinų ir traktorių stotį. 1957 m. į dvarą persikėlė Žemės ūkio mechanizacijos ir elektrifikacijos mokslinio tyrimo institutas. 1959–1973 m. vyko dvaro sodybos pastatų restauravimas. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, 1994–1995 m rūmuose įkurta kompozitoriaus Juozo Naujalio, grafų Tiškevičių ir Raudondvario gyvenvietės istorijos ekspozicijos. 2002 m. šios ekspozicijos pagrindu įkurtas kompozitoriaus Juozo Naujalio memorialinis muziejus. Šiuo metu rūmuose įkurtas Kauno rajono muziejus su ekspozicijomis, reprezentacinė salė, žirgyno pastate įrengta renginių salė, kuruoje vyksta koncertai ir spektakliai, ledainėje veikia Kauno rajono turizmo ir verslo informacijos centras, oranžerijoje yra restoranas.
Kulturos paveldo departamento informacija
Restauruota Raudondvario dvaro pietų oficina. KPD (Astos Naureckaitės) nuotrauka