Turbūt ne vienas Kuršių nerijos senųjų namų gyventojas yra išgirdęs klausimą – kodėl jo namas papuoštas baltais „nėriniais“, ką reiškia stogų viršūnėse iškelti „žirgeliai“ ar lėkiai, kodėl jis nudažytas tokia spalva.
Šiais metais ne vienam neringiškiui teko pastebėti ir pasikalbėti su architektu Egidijumi Vidrinsku, kuris vaikščiojo į jų kiemus, tyrinėjo ir fotografavo namus, atskiras namų detales bei aiškinosi, kokios yra šių spalvų ištakos. Tai – dalis Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos vykdomo projekto „Tradicinės Kuršių nerijos sodybų architektūros ir mažosios architektūros statinių charakteringų spalvų praktinio vadovo parengimas Nidos, Preilos, Pervalkos, Juodkrantės ir Smiltynės gyvenvietėms“, su kurio rezultatais Nidos gyvenvietei jau galima susipažinti direkcijoje.
Šiuo metu yra nufotografuota 140 vien Nidoje esančių namų, nustatyti jų fasaduose panaudotų spalvų kodai pagal NCS, RGB, CMYK spalvų paletes ir sudarytas Nidos namų tradicinių spalvų raktas. Idėją sudaryti tokį vietovės spalvų raktą E. Vidrinskas atsivežė iš Prancūzijos, kur kiekvienas regionas turi savo namų spalvinę gamą.
Apibūdindamas Kuršių nerijos spalvas architektas teigia, kad koloritą šiame krašte neabejotinai diktuoja vyraujantis gamtinis kraštovaizdis, besikeičiantis įvairiais metų laikais. „Baltijos jūros pilkai melsva, Kuršių marių vandens pilkai žalsvi atspalviai, gelsvas kopų smėlis ir begalinio mėlyno dangaus, baltų piltų debesų spalvos, įspūdingi raudonai degantys saulėlydžiai sudaro pagrindinę nerijos kraštovaizdžio spalvų gamą. Vasarinį kraštovaizdį papildo Kuršių marių pakrantėje augančių nendrių žaluma, o žiemą – baltos, apsnigtos, užšalusios ir užsnigtos marios, gelsvai pilkos nendrės. Žiemą baltas sniegas apkloja ir namų stogus – taip užgesindamas vasarą karščiu alsuojančius raudonai rudus, čerpėmis dengtus namų stogus, kiek atšaldydamas esamą koloritą. Taip pat išraiškinga, kopų smėlį sulaikančių pilkai žalia, tolumoje pasikeičianti į pilkšvai melsvą kalnapušių spalva, bei išlakiųjų pušų kamienų tošies pilkai rudi atspalviai, pereinantys į šakų oranžinę su pilkšvai žalsva spyglių laja“, – vaizdingai pasakoja architektas.
Tyrinėdamas Kuršių nerijos namų spalvas šios srities ekspertas E.Vidrinskas tarsi iš naujo „atrado“ dar 1979 m. darytus architektės Nijolės Zubovienės Nidos gyvenvietės senosios dalies etnografinių pastatų fasadų spalvinių sprendimų tyrimus. Vadovaujantis pastaraisiais, namų dažymo praktika Kuršių nerijoje kito, priklausomai nuo laikmečio: „Senoje liaudies architektūroje pastato sienos nebuvo dažomos, jas tik impregnuodavo įvairiomis dervomis. Dažytos buvo tik įvairios detalės: langai, durys, vėjalentės, lėkiai. Šiems elementams pagrinde buvo naudojamos dvi spalvos: balta ir mėlyna (ultramarinas). Vėlesniais laikais turtingesni žvejai visas pastato sienas dažydavo ultramarino spalvos dažais. Dekoratyviniams elementams vėl naudojamos balta ir mėlyna spalvos. Pastato dažymas ultramarinu ypatingai išryškindavo jį gelsvo smėlio kopų fone (kopos tuo metu nebuvo apželdintos, kaip dabar): grįžtantys iš marių žvejai žymiai anksčiau pamatydavo tokį pastatą, jiems atrodė arčiau namai). Tokį efektą nesunku pastebėti ir dabar – iš marių ypač gerai išsiskiria etnografinė Nidos žvejo sodyba,” – rašo architektė N. Zubovienė.
Tyrėjos teigimu, „XIX a., pradėjus plačiai prekiauti su švedais, pajūryje, o tuo pačiu ir Neringoje, paplito švedų raudonis, spalva, kuri dabar skaitoma būdinga Nidai. Šie dažai buvo pigūs, lengvai gaunami. Jais pradėta dažyti pastato sienas, o kiti elementai pagal tradiciją dažomi balta ir ultramarinine spalvomis. Reikia pastebėti, kad švedų raudonis ryškiai skiriasi nuo dabar naudojamos Nidoje rudai raudonos spalvos.“ Skirtumų, tarp šiuolaikinės ir anuometinės Nidos spalvų gamos priežasčių paieškos išlieka ir architekto E. Vidrinsko tyrimų lauke.
E. Vidrinsko įžvalgose atkreiptas dėmesys ir į Jūratės Bučmytės bei Alberto Krajinsko pastebėjimą, kad mėlynos spalvos pigmentai galėjo būti išgaunami iš Kuršių marių dumblių. Vandens „žydėjimas“ Kuršių mariose gana įprastas reiškinys, kurį sukelia intensyvus dumblių vystymasis, tarp šių vyrauja žaliadumbliai (lot. Chlorophyceae) ir melsvabakterės (lot. Cyanophyceae). Tačiau, kad būtų galima patvirtinti šį teiginį, svarbu sulaukti papildomų ir išsamesnių tyrimų.
Kuo šis tyrimas svarbus vietos gyventojams?
Gyventojai, norintys išlaikyti charakteringas, tradicines Nidos spalvas kviečiami kreiptis į Kuršių nerijos nacionalinio parko direkciją ir gauti informaciją apie tyrimų metu nustatytus istorinių pastatų spalvinius kodus ir rekomenduojamas charakteringas spalvas. Ši informacija bus naudinga ketinant perdažyti namo fasadus, kitus namo fasadinius elementus ir prisidėti išsaugant unikalią Kuršių nerijos spalvų gamą – savotišką šio krašto piršto antspaudą.
Kuršių nerijos gyvenviečių charakteringų spalvų praktinis vadovas planuojamas parengti iki 2023 m. pabaigos.
