Užsitęsę šilti rugsėjo orai paskatino išsiritusius vėžliukus patraukti į vandens telkinius nesulaukus pavasario. Įprastai rugsėjį iš kiaušinių išsiritę vėžliukai lieka žiemoti po žeme esančiame lizde ir tik pavasarį atšilus orams apie balandžio mėnesį išsikasa į žemės paviršių ir keliauja į artimiausias balas.
„Spalio viduryje kasmet kasame vėžliukus iš pavojingai sudėtų dėčių – dažniausiai tai per toli nuo vandens telkinių, prie išdžiūvusių vandens telkinių, keliukų pakraščiuose, dirbamuose plotuose sudėtos dėtys, kurioms gresia sunaikinimas“ – pasakojo Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos ekologė Inga Čitavičienė.
Vėžliukai iš tokių dėčių yra surenkami ir perduodami Lietuvos zoologijos sodui, kur jie auginami ir prižiūrimi per žiemą tam, kad kitų metų birželio mėnesį sugrįžtų paaugę ir sustiprėję. Paauginti vėžliukai turi žymiai didesnius šansus išgyventi, nes turi sukietėjusį šarvą (tik išsiritusių jis būna dar visai minkštas) ir jiems nebereikia įveikti sudėtingo ir pavojingo kelio iki vandens telkinio, kuris deja ne visiems būna įkandamas iššūkis.
Ir šiemet Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos Metelių ir Veisiejų regioninių parkų specialistai buvo numatę iškasimo darbus, tačiau vėžliukai turėjo savų planų – jie patys pradėjo lįsti iš lizdų (tiesa, ne iš visų, yra ir likusių lizduose) ir traukti į balas žiemojimui.
Tačiau dėl užsitęsusių šiltų orų dauguma jų gyvenamų vandens telkinių šiuo metu yra išdžiūvę, todėl tie 114 vėžliukų, kuriems nebūtų pavykę pasiekti žiemojimui tinkamų vietų buvo surinkti ir perduoti zoologijos sodo specialistams.
Vasaros pradžioje visus norinčius iš arčiau susipažinti su saugomais baliniais vėžliais ir jų ypatingomis buveinėmis pakviesime į jų sugrįžtuves.
Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos informacija