Šiaulių Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus katedra yra vienas ryškiausių Renesanso epochos kūrinių Lietuvos architektūroje. „Puikiausia ant visų žemaičių“, – taip vyskupas Motiejus Valančius apibūdino įspūdingo dydžio monuentalių formų šventovę, nuo XVII a. pradžios dominavusią Šiaulių miesto panoramoje, savo didybe stebinusia miestiečius ir užklydusius keleivius. Šiuo metu katedroje pradėti tvarkybos darbai, kurių metu bus restauruojami bažnyčios sienų mūrai, tinkas, pamatai, laiptai, šventoriaus tvora ir vartai, o Šiaulių miestovaizdyje dominuojančio bažnyčios bokšto vidaus erdvė pritaikyta lankymui.
Tyrinėtojų duomenimis, mūrinė Šiaulių bažnyčia baigta statyti 1634 m. Tačiau architektūrinis bažnyčios vaizdas galutinai susiformavo ne anksčiau kaip XVII a. viduryje. Bažnyčia istorijos tėkmėje ne kartą nukentėjo nuo gaisrų, karų, vėtrų, buvo atstatoma ir vėl tapdavo beveik tokia pati, kokia buvo sukurta XVII a.
Bažnyčia su aukštu bokštu, dominuojančiu miestovaizdyje, yra vienanavė, lotyniško kryžiaus plano su originalia šešiasiene apside. Bažnyčia gana vientisos renesansinio manierizmo stilistikos. Šalia tradicinių, Lietuvos renesansui būdingų architektūros formų, esama ir Šiaurės kraštams būdingų manieristinių motyvų. Architektūros istoriko Vytauto Levandausko teigimu, didžiausią meninę bažnyčios vertę ir originalumą lemia jos gynybinis pobūdis. Tai nėra bažnyčia-tvirtovė, tačiau tokį įspūdį jos autoriams pavyko sukurti pritaikius šoninius bokštelius – erkerius su šaudymo angomis, apskritus bažnyčios langus, įrengtus virš galerijos, supančios vidaus erdvę. Šį įspūdį dar labiau sustiprina unikalūs šventoriaus vartai su gynybiniais bokšteliais, kurių mūruose irgi žiojėja „šaudymo“ angos.
