Pasaulio modelis, Kosmoso, Visatos arba Rojaus sodo mažasis atspindys, tarpininkas tarp žemės ir dangaus – šiaudų sodas lietuvių bei daugelio kitų Europos tautų tradicijose išlikęs dvasingo santykio su aplinka simboliu. Okupacijos metais smarkiai nukentėjusi, dabar šiaudinių sodų rišimo (kūrimo, tvėrimo, auginimo) tradicija išgyvena atgimimą. Apie tai, kada renkami šiaudai, kokia yra sodų paskirtis, ir ką jų rišimas gali suteikti šiuolaikiškam žmogui, dalijasi tradicijos tęsėjos, ilgametės sodų rišėjos.
Paskutinė proga prisirinkti šiaudų
Vasaros saulė jau nebe tokia jaunatviškai aistri – iki valios prišildžiusi žemę ir subrandinusi augmeniją, ji vis romiau dalijasi paros laiką su rytiniais rūkais, ir vis anksčiau užleidžia sostą naktinio dangaus šviesuliams vakarais. Svarbiausi laukų darbai jau nudirbti, javai nupjauti, didelė dalis derliaus nuimta bei paruoštos atsargos žiemai. Šį metą žymi paskutinė džiaugsminga vasaros šventė, Žolinė – nuo dabar rims ne tik gamta, bet ir žmogus. Nuo Joninių iki Žolinės atsargas, kurios atgims meno kūrinių pavidalu, ruošėsi ir šiaudų rišėjai.
„Kai kurie rišėjai šiaudus renka aplink Žolinę. Kiti gi sako, jog tinkamiausi šiaudai būna, rinkti savaitę prieš ir savaitę po Joninių. Mano patirtis rodo, kad susirinkus dar beveik žalią rugį, gaunami labai gražūs, balti šiaudai. O kaip darė senovėje – mažai duomenų. Yra žinoma, jog kai gerų šiaudų reikėdavo kitoms reikmėms, pavyzdžiui, stogo dengimui, meno dirbiniams šiaudų kirpdavosi ražieną, liekančią nupjovus javų derlių“, – sako tradicinių amatų meistrė Loreta Lichtarovičienė.
Jos teigimu, žaliavą dirbiniams rišėjai ir dabar dažniausiai užsiaugina patys: dideliam sodui sutverti užtenka pasėti saują rugių. O šios veiklos naujokai šiaudų gali įsigyti internetu – dabartiniais laikais tai nėra sudėtinga.
Sodus rišdavo visus metus
Šiaudų atsargų ir seniau reikėdavo turėti visus metus, nes sodai būdavo rišami pagal poreikį. Ilgametė sodų rišėja Vida Sniečkuvienė pasakoja, jog sodai būdavo rišami per kalendorines šventes – pavasario ir žiemos lygiadienį (atitinkamai šv. Velykas ir šv. Kalėdas), taip pat pažymint svarbiausius žmogaus gyvenimo etapus.
„Sodas lydėjo žmogų nuo lopšio, krikštynų, per kalendorines, apeigines šventes, vestuves. Į juos būdavo įpinama ne tik daug simbolinių prasmių, bet ir palinkėjimų“, – sako V. Sniečkuvienė.
Būsimam vaikeliui sodą rišdavo besilaukianti mama. Jis veikiausiai būdavo saugomas visą gyvenimą. Saugodavo ir šeimos sodą, kurtą vestuvių proga ir kabinamą virš lovos. Manyta, jog išsaugant jį, bus apsaugoma ir pati santuoka. Pasakojama, jog šį sodą laidodavo kartu su pirmuoju Anapilin iškeliavusiu sutuoktiniu, taip tarsi užbaigiant žemiškosios santuokos laiką.
„Vieno namo, kuriame seniai niekas nebegyveno, palėpėje esu radusi padėtą išsaugotą sodą. Tokių senų sodų esu radusi ir daugiau. Konkrečiam žmogui ar šeimai skirti sodai tikrai buvo saugomi ilgai. Tačiau Kalėdoms rišamas apvalias saulalas, kaip ir velykines verbas, po metų kišdavo į krosnį, ir kabindavo naujas. Tikėtina, kad ir kitus, kasmet rišamus sodus apsisukus metų ratui sudegindavo, taip atsinaujinant“, – sako L. Lichtarovičienė.
Tradicija pritaikoma ir modernumui
Šiaudinių sodų tradicijos tyrimai gana sudėtingi: ši medžiaga per amžius neišlieka. Apie su sodais susijusias apeigas ir jų svarbą daugiausiai sužinoma iš pasakojimų, liaudies dainų. Tikrai žinoma, jog šiaudų sodai seniau laikyti tarpininkais tarp šiapus ir anapus, tarp žemės ir dangaus. Jie būdavo kabinami virš stalo, prie kurio rinkdavosi visa šeima, ir tikėta, kad saugo erdvę, kurioje sukasi.
Dėl sovietų priešiškumo tautinėms tradicijoms, šiaudų sodų rišimas okupacijos metais smarkiai nunyko. Tačiau L. Lichtarovičienė pastebi, jog norinčių turėti namuose šiaudinius sodus dabar daugėja. Vieni juos regi kaip originalų būdą papuošti namus, derina juos prie šiuolaikiško interjero. Kiti sodus įsigyja ilgėdamiesi senųjų tradicijų ir tikėdami, kad jie išties saugo, sudvasina aplinką.
„Pastarųjų, kuriems sodas nėra tik interjero detalė, turbūt yra daugiau. Vis tik yra šeimų, kurios ir per šv. Kalėdas dar deda šieno po staltiese, vėlėms lėkštelę paruošia ir laikosi kitų senųjų tradicijų“, – teigia L. Lichtarovičienė.
Daugėja norinčių išmokti rišti
Tiesa, daugėja ne tik norinčių įsigyti, bet ir išmokti kurti sodus. Šiuolaikiniam žmogui ši veikla suteikia galimybę nurimti, pailsėti, tarsi pamedituoti.
„Sodo rišimas, auginimas yra ramybės suteikiantis procesas. Jį rišdamas, kuri naują pasaulį, kuris nuolat sukasi ir niekada nesustoja. Sodo medžiagiškumas, trapumas ir nuolatinis judėjimas tiesiog užburia. Reikia nemažai pastangų jį sutverti, bet taip pat reikia labai saugoti, nes jis toks trapus“, – dalijasi V. Sniečkuvienė.
L. Lichtarovičienė antrina, jog besimokančiuosius sodų rišimo bei šiaudų ruošimo procesas taip įtraukia, jog net po pamokų, vykstančių po visos darbo dienos, jų dalyviai nenori skirstytis: karpo, valosi šiaudus, užsimiršta kurdami savo sodus, žvaigždes, saules ar eglės žaislelius. Apskritai sodus rišti galima išmokti per kelias valandas, bet reikia perimti ir nemažai žinių, kaip tinkamai pasiruošti šiaudus.
Pasak tradicinių amatų meistrės, rišant sodą reikalingas susikaupimas ir tam tikras erdvinis mąstymas, gebėjimas matyti bendrą būsimo sodo vaizdą.
„Sodas susideda iš mažų detalių, ir reikia mokėti įžvelgti sudėtingą jų konstrukciją. Tad didesnių sodų rišimas tikrai reikalauja nemažo susikaupimo. Tuo tarpu vadinamąsias saulalas labai smagu rišti ir su šeimos nariais ar bendruomene“, – sako L. Lichtarovičienė.
Kad norinčių išmokti rišti šiaudinius sodus kasmet vis daugėja, pritaria ir Vilniaus etninės kultūros centro (VEKC) direktorė Sandra Daugirdienė.
„Vis daugiau žmonių nori pažinti senąsias tradicijas, tad ieško galimybių ir pasimokyti tradicinių amatų. Mūsų rengiamuose šiaudinių sodų užsiėmimuose nuolat daugėja dalyvių, vėliau jie ir toliau gilinasi, domisi šiuo menu. Užsiėmimuose dalyvauja ne tik pavieniai žmonės, bet ir bendruomenės, bendradarbiai, mokinių klasės ir kiti kolektyvai“, – sako S. Daugirdienė.
Dar besibaigiant šiai vasarai šiaudinių sodų rišimo subtilybių bus galima pasimokyti VEKC organizuojamose stovyklose. Rugpjūčio 22–24 d. vyks šiaudinių sodų rišimo stovykla „Sodo rėda“, kurioje savo patirtimi dalysis patyrę sodų rišėjai ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Latvijos, Estijos bei Ukrainos. O rugpjūčio 26 d. vyks dienos stovykla šeimoms „Tilingu talangu“, kurioje, greta šiaudinių sodų rišimo užsiėmimų, laukia ir daugiau tradicinių amatų mokymų.
Šiaudinių sodų tradiciją siekiama įtraukti į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Kultūros ministerija nominacinę paraišką UNESCO Reprezentatyviajam žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašui pateikė dar praėjusių metų pavasarį. Darbo grupėje tarp šią paraišką rengusių įvairių institucijų atstovų dalyvavo ir Vilniaus etninės kultūros centro specialistai. Paraišką vertina tarptautinė UNESCO ekspertų komisija, o sprendimo tikimasi šių metų gruodį.