Pervažiavęs tiltą sumažinu greitį, prasideda gyvenvietė. Tai Seredžius. Miestelis, kurio baltos bažnyčios bokštai iškyla iš horizonto dar likus toli iki tilto, o artėjant vis labiau ryškėja Palemono kalnas. Jis kaip kokia kupra, užaugusi amžių šimtmečiais skaičiuojančiam miesteliui. Plikas ir pakumpęs, bet vis tiek labiausiai keliautojų mėgstamas ir lankomas Seredžiaus objektas. Nereikia nei rodyklių kad iki jo privažiuoti – pasuki dešinėn, po to kairėn ir prieš akis nusidriekia mediniai laiptai į viršų. Vis tik šį kartą antrame posūkyje suku ne į kairę, o vėl į dešinę ir Neringos gatve kylu aukštyn. Tikslas čia pat, J. Marcinkevičiaus gatvėje, kur yra kur kas mažiau žinomas lankytinas objektas – Seredžiaus mokyklos pažintinis takas.
Toks žodžių junginys priverčia pagalvoti – ar tikrai mokyklos teritorijoje įrengtas pažintinis takas atviras visiems? „Jei nedraudžiama tai leidžiama,” – pagalvoju jau palikęs automobilį mokyklos automobilių stovėjimo aikštelėje ir vaikščiodamas po mokyklos teritoriją. Mokslo metai dar neprasidėjo, bet vis tiek nedrąsu. Beieškodamas kokios nors informacijos apie pažintinį taką staiga pamatau serediškį. „Girdėjau apie mokyklos pažintinį taką, kur galiu jį rasti?” – paklausiu praeivio ir tuo pat metu pamatau medinį stendą su informacija. „Eikite ten ir jį rasite” – tarė vietinis ir mostelėjo ranka link žemyn besileidžiančių laiptų. Na, jei ten reikia eiti, tai ten ir eisiu. Stendas niekur nepabėgs, paskaitysiu vėliau.
Gyvatvorės apsupti platūs laiptai prasideda dekoratyviomis betoninėmis vazomis. Jose žydi gėlės, o terasomis žemyn besileidžiantis šlaitas atrodo it parkas. Neapsirinku, visi šie gaivų pavėsį metantys brandūs medžiai yra buvusio Seredžiaus dvaro palikimas. Dvaro parkas pokariu tapo mokyklos parku, kuriame dar užveistas ir sodas. Tarp ąžuolų, liepų, klevų ir kaštonų pradėjo augti vaismedžiai, pasodintos tujos ir dekoratyviniai krūmai.
Toliau įrengtas tiltelis su improvizuotais turėklais. Už jo tarsi patenki į kitą gamtinę zoną, kuri nėra tokia jauki ir šviesi kaip parkas. Tarp medžių ir krūmynų žolėje pramintas takas vėl pradeda kilti į viršų. Jei ne paprastos medinės lentelės su rodykle, kiltų abejonių dėl maršruto. Tačiau dabar aišku ne tik kur eiti, bet ir tai, kad prieky laukia basų kojų tako atkarpa. Ji šiek tiek toliau, už trijų pušų aikštelės.
Na štai, atėjo laikas nusiauti batus. Kankorėžiai, akmenukai ir smėlis neatrodo rimtas iššūkis kojoms. Net ir judantis bomas nesunkiai įveikiamas, bet idėja graži. Jos autorė – Seredžiaus mokyklos geografijos ir kūno kultūros mokytoja bei sveikatingumo puoselėtoja Kristina Laurinaitė.
Šios informacijos pažintinio tako stenduose nėra, tačiau panaršius internetą galima sužinoti ir daugiau dalykų apie tako idėją ir įrengimą. Viskas prasidėjo kai Seredžiaus mokykla sudalyvavo projekte „Pažintiniai takai”. Buvo parengti trys skirtingų ilgių maršrutai – mokyklos, Seredžiaus ir krašto, skirti turistams padėti pažinti Seredžių ir jo apylinkes. Visgi veikla tuo nesibaigė ir mokyklos bendruomenė ėmėsi dar vienos idėjos – pradėjo įrenginėti Seredžiaus mokyklos mažąjį pažintinį taką.
Taip 2020 metais Seredžiaus mokyklos teritorijoje atsirado pažintinis takas, kuriuo eidamas atsidūriau gražiausioje jo vietoje. Šlaito viršuje įrengta apžvalgos aikštelė su vaizdu į Nemuno slėnį. Tolumoje, už medžiais ir karklais pasibaigiančios pievos, matosi siaura vandens juosta. Tai Nemunas. Dar mažiau matosi Dubysos, nors ji visai šalia. Tik tiltas per ją matosi už vis geriausiai. Per karą susprogdintas ir pastatytas naujas jis jungia ne tik du Dubysos krantus, bet ir Žemaitiją su Aukštaitija. Už Nemuno stovintys namai jau priklauso suvalkiečiams, Seredžius įsikūręs net trijų etnografinių regionų sankirtoje.
Iš apžvalgos aikštelės matosi ir Seredžiaus mokykla, tik ji kitoje pusėje nei graži panemunės panorama. Rodyklių nematau, bet jaučiu, kad takas turi vesti link jos. Einu per lomą ir pro joje pastatytą medinę pavėsinę. Ji kaip koks amfiteatras su priešais įrengtais suolais žiūrovams. Dabar čia vyksta šventės ir renginiai, tačiau seniau buvo šaudykla. Prieškariu vykdavo kareivių šaudymo varžybos ir pratybos, pokariu šautuvus į rankas imdavo mokiniai.
Štai ir stendas, kurį buvau pastebėjęs pradžioje. Jis stovi prie pat pavėsinės, ant kurios kabo užrašas „Arbatinė”. Stende nupiešta pažintinio tako schema su visų stotelių nuotraukomis. Jei būčiau prie jo priėjęs anksčiau, būčiau pažintiniu taku ėjęs priešinga kryptimi. Dabar atgal jau negrįšiu, nors tako ilgis nesiekia nei kilometro. Kryptis nėra labai svarbi, tad einu toliau link vaistažolių darželio, vienos iš keturių dar neaplankytų tako stotelių.
Išravėtose pakeltose lysvėse auga vešlūs augalai. Grįžta prisiminimai apie mokyklos laikus, kai kelis vasaros atostogų pusdienius tekdavo eiti į taip vadinamą mokyklos „daržą” atlikti praktikos. Uogų skynimas, ravėjimas, žemės kasimas ar takelių vadavimas nuo žolių – tokios būdavo populiariausios atostogas trumpinančios veiklos. Gal čia dar tokia praktika gyva, o gal vietiniai moksleiviai vasarą čia užsuka vedini noro ir smalsumo?
Žvilgtelėjęs į gatvės meno užuomazgas ant lauko tualeto ir administracinio pastato langų, pro Šventos Agotos skulptūrą patraukiu į mokyklos skulptūrų parką. Čia stovinčios skulptūros sukurtos vykusiu plenerų metu. Viena jų – Palemono sostas. Stende surašyta informacija apie kūrinį ir jo autorius, bet nei žodžio apie patį Palemoną. O juk jis galbūt buvo visų mūsų lietuvių pradžių pradžia?
Jau išvažiavęs iš Seredžiaus prisiminiau dabartinio Prezidento rinkiminės agitacijos metu pasakotą istoriją apie tyliąją Lietuvą. Tą, kuri aria žemę, kepa duoną ir auklėja vaikus. Tą, kuri tyliai kuria ir tiki rytojum. Mintis graži, bet ji pasibaigus rinkimams su visais suskaičiuotais balsais taip ir liko gražia rinkiminės agitacijos istorija. Seredžiaus mokyklos pažintinis takas pasirodė būtent tos – tyliosios Lietuvos kūrinys. Kurtas iš vertybinių, o ne iš finansinių paskatų. Tai tarsi rankų darbo pažintinis takas, kuriame vietiniai dalinasi tuo, kas gražu ir brangu.