Puikiai žinau kur veda kelias į Rumšiškių liaudies buities muziejų, tačiau kur važiuoti norint susipažinti su pačiomis Rumšiškėmis? Tokiais atvejais pažintį su miesteliu pradedu nuo centro, kuriame dažniausiai būna pastatyta vienas ar keli informaciniai stendai. Tik štai Rumšiškės yra kitokios – čia nėra senos turgaus aikštės, aplink kurią kūrėsi gyvenvietės, nėra ir istorinio senamiesčio, liudijančio ilgo miestelio gyvavimo. Gal todėl ir įvaizdis toks susiformavo, jog Rumšiškės tai didžiulis Lietuvos liaudies buities muziejus, be kurio nelabai daugiau kas ir yra.
Lietuvos liaudies buities muziejaus reikšmės nuvertinti nereikia. Jau vien statistika atrodo įspūdingai, kadangi 195 hektarų ploto muziejuje po atviru dangumi stovi 146 autentiški pastatai. Savo architektūra, atkurtu interjeru bei buitimi jie reprezentuoja visus Lietuvos etnografinius regionus. 1966 metais įkurtas muziejus vienas didžiausių Europoje, todėl apsilankymui jame reikėtų ne vienos valandos.
Bandau prisiminti, ar esu lankęsis jame kaip muziejaus lankytojas. Čia rengiamos įvairios kalendorinės šventės – Užgavėnės, Velykos, Joninės, vyksta koncertai ar šviesų festivaliai, kurie beveik visada ir būdavo apsilankymo Rumšiškėse priežastis. Lankiausi Lietuvos liaudies buities muziejuje ir praeitą žiemą, kai tamsiais žiemos vakarais teigiamas emocijas žadino žibintų ir šviesų festivalis „1000 šviesų”.
Tikrai ne visi žino ir matė, kad muziejaus teritorijoje ant Kauno marių kranto stovi Rumšiškių apžvalgos bokštas. Sunkokai jam sekasi konkuruoti su aukštyn besistiebiančiais medžiais, tačiau pasižvalgyti į marių tolius vis dar galima. Keliautojai mėgsta apžvalgos bokštus, gal tai bus dar viena priežastis apsilankyti šiame muziejuje.
Liaudies buitis ir liaudies menas Rumšiškėms tikrai yra svarbūs ir tas matosi vos privažiavus miestelį. Viduryje žiedinės sankryžos liaudies ornamentus primenanti meninė instaliacija patvirtina, kad aš teisingame kelyje link muziejaus. Ačiū, bet aš ten jau lankiausi mažiausiai keliolika kartų, todėl pasukęs į šoną atsiduriu Rumšos gatvėje. Tai kaip tik tas asmenvardis, nuo kurio ir kilo Rumšiškių pavadinimas. Kažkur čia turėtų būti ir centras, nebus gi gatvė tokiu pavadinimu miestelio pakrašty.
Gatvė sukasi ir kaip tik ties posūkiu atsiveria aikštę primenanti erdvė su fontanu. Čia ir bus centras, o kaip savotiškas to patvirtinimas ant savitos architektūros pastatų kabo iškabos „Rumšiškių kultūros centras”, „Rumšiškių baldų centras”. Telieka tik spėlioti kokią pirminę pastatų paskirtį slepia tokia architektūra, nukelianti keliais dešimtmečiais atgal. Klausimų nekyla tik dėl fontano, kuris šeštadienio vakarą vienintelis drumsčia šios viešosios erdvės ramybę. „Mus vienija fontanas” – taip vadinasi ši „Maxima” dovana Rumšiškių bendruomenei.
Netoli nuo fontano, gražaus medžio paunksmėje, stovi paminklinis biustas. Jis skirtas poetui Jonui Aisčiui, gimusiam ir užaugusiam Rumšiškių apylinkėse, o vėliau iškeliavusiam į užsienį. Čia pat ir jo vardo muziejus. Rašoma, kad jame gausu knygų – jo parašytų ir jam dedikuotų, tėviškėje išsaugotų ir iš užsienio atsiųstų. Naivu tikėtis šeštadienio vakarą rasti atrakintas duris, tuo labiau, jog patariama dėl muziejaus lankymo susitarti iš anksto. Visgi smalsiausia būtų pamatyti senųjų Rumšiškių maketą, kuris turėtų būti saugomas būtent šiame muziejuje.
Rumšiškių centre nėra daug ką veikti, todėl laikas keliauti arčiau marių. Ten turėtų būti senoji bažnyčia, kuri prieš atsirandant Kauno marioms buvo perkelta iš marių dugno. Keliaujant Kauno marių pakrantėje įrengtais pažintiniais takais jau teko ne kartą išgirsti apie dugniečius. Šį pavadinimą Kauno marių regioninis parkas įkalė į galvą ilgam. Tai gyventojai, kurie palikę savo gimtas vietas buvo priversti keltis į aukštumas. Kėlėsi ne tik pavieniai gyventojai, kėlėsi ištisi kaimai, pasiimdami su savimi viską, kas įmanoma – trobas, asmeninius daiktus, gyvulius. Perkeldavo netgi senolių kapus, kad niekas, kas brangu, nebūtų užlieta vandeniu.
Vilko, nešė ir vežė dugniečiai visą savo mantą, kol senosios gyvenvietės vietoje liko tik bažnyčia. Spėjama, kad pirmuosius maldos namus galėjo statydinti pats karalius Jogaila. 1700 metais laikantis liaudies architektūros tradicijų buvo pastatyta nauja medinė bažnyčia, kuri sulaukė XX amžiaus. Buvo planuojama vietoje medinės pastatyti mūrinę ir plytų tam buvo pridegta, tačiau planus sumaišė I pasaulinis karas. Galutinai tokių planų atsisakyta 1938 metais kai bažnyčia buvo paskelbta vertingu senovės paminklu.
Didžiausia grėsmė Rumšiškių bažnyčiai ir greta jos buvusiai varpinei iškilo pradėjus statyti Kauno hidroelektrinę. Nors ir stovėjo ant nedidelės kalvos šie pastatai pateko į užliejamą teritoriją. Buvo nuspręsta juos perkelti ant slėnio kalvos viršaus prie ten stovinčios koplyčios. Darbas buvo nelengvas, pastatus reikėjo išardyti ir pervežus vėl surinkti. Neįprastai skamba ir tai, jog tam perkėlimui pinigų skyrė tuometinė valdžia. Ar nebus tai vienintelė bažnyčia Lietuvoje, kurią sovietų valdžia ne naikino, o gelbėjo? Taip buvo išgelbėta Rumšiškių bažnyčia, kuri dabar yra bene geriausias užlietų kaimų simbolis.
Pro medžius matosi marių vanduo, iki kranto visai netoli. Jei bažnyčia būtų likusi senojoje vietoje gal net jos bokštas dabar kyšotų iš vandens? Apie 200 metrų – toks atstumas skiria bažnyčią nuo senosios jos vietos, esančios po vandeniu stataus šlaito apačioje. Sako, kad perkeliant bažnyčią pavasarį į šlaitą negalėjo užkilti sunkvežimiai, todėl išardytą pastatą teko gabenti aplinkui sukariant 18 km atstumą. Dabar šiek tiek pasileidus šlaitu žemyn atsiveria graži Kauno marių panorama, kuriai netikėtumo suteikia paminklas Antanui Baranauskui. Pasirodo, poetas du metus lankė valsčiaus raštininkų mokyklą ir būtent čia parašė pirmuosius savo eilėraščius.
Graži ir jauki ta Kauno marių pakrantė su gilią senovę menančiais medinės architektūros paminklais. Čia ir automobilių stovėjimo aikštelė erdvi, ir informaciniai stendai stovi. Vienas jų Kauno regioninio parko įrengtas, o jame ežiukas baltakrūtis bamba, kad žmonės bet kur šiukšles mėto. Braižas pažįstamas, sarkastiškų Kauno regioninio parko drausminimų neįmanoma su niekuo sumaišyti. Be drausminimų yra ir praktinės informacijos apie Rumšiškių apylinkių lankytinus objektus. Reikėjo iš karto prie bažnyčios važiuoti.
Tikrai paliko įspūdį 300 metų senumo Rumšiškių medinė bažnyčia su apvaizdos akimi ant frontono. Kartu su varpine ir koplyčia ji sudaro tokį patrauklų medinės architektūros ansamblį, kad ką tik aplankytas centras beregint blėsta iš atminties. Tikra dugniečių sostinė yra tos Rumšiškės ir jei norisi labiau pažinti vandeniu užtvindyto Nemuno slėnio istoriją, šios vietos pravažiuoti negalima.
Prie bažnyčios įrengta rodyklė rodo, jog už 350 metrų yra Rumšiškių prieplauka, link kurios veda pėsčiųjų takas. Vanduo man patinka, neatsisakau pasivaikščioti. Lietuvos liaudies buities muziejaus tinklapyje skelbiama, jog į jį iš Kauno galima atplaukti laivu. Atplaukus galima ne tik muziejų, bet ir Rumšiškių bažnyčią aplankyti, nors ji ir ne visai pakeliui. Turėtų būti smagi visos dienos programa, kurios išbandyti taip niekada ir neprisiruošiau.
Patraukiau link prieplaukos, tačiau einant pro kapines sustoti priverčia visa eilė informacinių stendų. Čia ne tik išvardinti Rumšiškių lankyti objektai ir žymiausi žmonės, bet ir trumpai papasakojama visa Rumšiškių istorija. Dar kelis stendus randu priartėjęs prie prieplaukos, tačiau niekaip negaliu suprasti kodėl jie pastatyti būtent čia. Jie skirti turistams, o ne kapinių lankytojams, todėl erdvi automobilių aikštelė prie bažnyčios būtų kur kas geresnė jiems vieta.
Artėjant link marių prasideda medinių lentelių takas, kuris tankių medžių lajų paslėptas nuo saulės veda šlaito viršumi. Pro medžių tarpus atsiveria Kauno marių fragmentai, o nosį pasiekia kepamos mėsos kvapas. Jaukus, ramus ir vaizdingas Rumšiškių gamtos kampelis, kuriame geru oru laisvos vietos rasti ne taip ir lengva. Mane labiau domina ne iškylavimas, o Kauno marių gamtovaizdis ir paskendęs Rumšiškių piliakalnis, dar vadinamas Kokalniu. Jo niekas neišgelbėjo ir piliakalnis atsidūrė marių dugne. Jo vietoje galima matyti plaukiojantį plūdurą. Ne piliakalniui atminti, o laivams nuo seklumos apsaugoti įrengtas toks ženklinimas. Sako, marių vandeniui nusekus ir dabar galima matyti išlindusią piliakalnio viršūnę.
Yra Rumšiškėse ir dar viena vieta, kur Kauno marių pakrantė daug erdvesnė. Tai Rumšiškių valčių nuleidimo vieta, į kurią patekti galima iš Žuvėdrų gatvės. Čia ne tik erdvi automobilių stovėjimo aikštelė ir poilsiavietė, tačiau ir Kapitoniškių pažintinio tako pradžia. Šis beveik 7 kilometrų ilgio takas palei marias driekiasi iki pat Dovainonių ir baigiasi vaizdingame Mergakalnyje. Pakeliui galima pamatyti išlikusią atkarpą senojo kelio, kuris anuomet ėjo per Rumšiškes. Ne per tas, kurias šiandien aplankiau, per tas, kurios amžiams liko po vandeniu.
