Meninių baldų restauratorius Robertas Švelnikas apie savo darbą kalba su tokiu entuziazmu, kad juo nesunku užsikrėsti – rodos, rankos pačios kyla paliesti įrankius, medinius rėmus, o akys krypsta į mažus buteliukus su aukso dulkėmis. Restauratorius sako, kad jam pasisekė: „Norėjau išmokti daugiau, siekti aukštesnių kategorijų, kad nejausčiau monotonijos, todėl įgijau kelias skirtingas kategorijas –meninių baldų, auksavimo ir (polichromuoto medžio, specializacija – drožybos), gilinu žinias natūralios odos restauravimo srityje. Mano darbas yra mano hobis. Kitų neturiu. Na, dar kartais pagrybauju kelis kartus per metus prie Varėnos.“
Užėjus į R. Švelniko dirbtuves Prano Gudyno restauravimo centre, akys skrypsta ne tik aukso dulkių buteliukus ir įrankius. Čia daugiau įvairios įrangos, prietaisų ir priemonių, reikalingų meninių baldų, odos ir auksuotų paviršių restauravimui. Netrūksta čia ir knygų, nes – kaip netrukus suprasiu – R. Švelnikas dirba ne tik restauratoriumi, bet ir detektyvu. Įminti eksponato užduotą mįslę jam yra vienas malonumas. Klausantis jo pasakojimų nesunku įsivaizduoti ilgus prie kompiuterio praleistus vakarus studijuojant ir ieškant bent menkiausių užuominų į eksponatų užduotas mįsles, o dienas – kruopščiai atkuriant tai, kas bėgant amžiams nyko ar buvo naikinta neatsargių rankų. Ir jau po pokalbio pagalvoju, kad Roberto Švelniko pasakojimai galėtų tapti įrašais, kurių su malonu klausyčiausi vietoj audioknygų.
Papasakokite, kodėl pasirinkote restauratoriaus profesiją?
Kartais nutinka, kad ne tu pasirenki profesiją, o profesija pasirenka tave. Mediena ir jos apdirbimu susidomėjau dar mokykloje. Sutaupęs pinigų nusipirkau pirmuosius kaltus ir pjūklą, ir namie vakarais drožinėdavau. Iki šiol turiu išsaugojęs pirmąjį mano drožtą velniuką. Baigęs pagrindinę įstojau į profesinę mokyklą ir mokiausi staliaus amato. Norėjau būti baldžium, bet tėvai mokytis į Kauną neišleido. Dirbau staliumi, kol vieną dieną Gražina Drėmaite, man pasiūlė pasimokyti baldų restauravimo P. Gudyno restauravimo centre. Tad čia atėjau dirbti kaip mokinys, nuo pačio žemiausio laiptelio. Neužilgo universitete įgijau meno istoriko diplomą.
Man labai pasisekė, nes mane mokė puikus restauratorius Alfonsas Gudzevičius ir perdavė pagrindinius restauravimo principus, davė labai daug patarimų, kuriais iki šiol vadovaujuosi. Vienas tokių – daryti eksponatui, baldui taip, kad būtų geriau jam, o ne savininkui – nepakenkti, neiškraipyti konservavimo ir restauravimo procesų, istorinių faktų. Be to, mūsų darbas visų pirma yra paremtas technologiniais tyrimais. Gauname eksponatą, kad ir koks būtų, – baldas, kad ir taburetė ar liaudies meno objektas, visų pirma vadovaujamės tyrimais ir laikomės restauravimo principų.
Kokie tyrimai būna?
Atliekami biologiniai tyrimai, kad sužinotume, ar eksponatą reikia dezinfekuoti, nes yra begalė entomologinių kenkėjų ir mikrogrybų, kurie gali pakenkti medienai, ją sunaikinti. Cheminių tyrimų metu tiriamos dangos, pigmentai, panaudotos medžiagos, atliekami polichrominiai, UV ir kiti tyrimai. Kuo sudėtingesnis eksponatas, o eksponatai sudėtingėja kylant restauratoriaus kvalifikacijai, tuo daugiau yra atliekama tyrimų. Taip restauratoriams palengvinamas su technologinių su restauravimu susijusių sprendimų priėmimas.
Ar baldų restauravimas yra medžio restauravimas, ar žymiai platesnė sritis?
Kalbant apie baldų restauravimą, jis apima bene visą taikomąją ir vaizduojamąją dailę: tai gali būti marmuras, stiklas, oda, polichromuoti, auksuoti, tapyti paviršiai ir panašiai. Tada restauravimo procesas būna kompleksinis, reikia visos komandos. Tiesa, aš turiu kelių skirtingų sričių licencijas – meninių baldų, auksavimo ir polichromuoto medžio specializaciją, todėl didelę dalį eksponatų galių restauruoti pats. Žinoma, tai nenutinka greitai – kaskart reikia mokytis ir įgyti reikiamą kvalifikacinę kategoriją.
Kas paskatino įgyti daugiau skirtingų kvalifikacinių kategorijų?
Norėjau išmokti daugiau, siekti aukštesnių kategorijų, kad nejausčiau monotonijos. Pavyzdžiui, mūsų dirbtuvėse ne vienerius metus stovėjo krėslas su aukso dangos imitacija. Niekas neapsiėmė jo restauruoti, nes tai – kompleksinis darbas ir ne visuomet pavyksta skirtingų sričių specialistas suderinti restauravimo procesus dėl pačių restauratorių užimtumo. Aš jį pasiėmiau, prikalbinau auksuotės restauratorių būti darbų vadovu, pradėjau domėtis auksavimo technikomis, technologiniais procesais ir darbų vadovo padedamas, krėslą restauravau. Už tai noriu padėkoti P. Gudyno restauravimo centro vadovei dr. Jūratei Senvaitienei, kuri, matomai, įžvelgė manyje potencialą tobulėti kitose restauravimo srityse ir mano iniciatyvas palaikė.
Kai prieš kelerius metus buvau pas Jus, čia stovėjo įspūdinga lektika, dabar matau kabančius labai įdomius medinius rėmus, dekoruotus angeliukų galvutėmis.
Šie rėmai mane lydi daugiau kaip pusę mano restauratoriaus karjeros ir nuo pradžių žavi savo unikalumu – Lietuvoje iki šiol nesu matęs rėmų puoštų cherubinais per visą rėmų perimetrą. Rėmai galbūt kabėjo medinėje XVIII a. Vismantų kapinių koplyčioje, Pakruojo rajone, o sukurti buvo dar anksčiau, maždaug XVII a., iš liepos medienos. Sovietmečiu rėmai pateko į muziejų, o paveikslo likimas nėra žinomas.
Rėmai buvo nudažyti juodai, juose buvo veidrodis. Mano užduotis buvo atkurti trūkstamus drožybos elementus. Pradėjęs gilintis pastebėjau, kad po juodais dažais yra aukso pėdsakų, o angeliukų galvutės sovietmečiu buvo atkurtos iš gipso, priklijuotos sintetiniais klijais, ir viskas uždažyta. Originalus veidelis yra tik viršutinis kairysis ir pusė centrinio veidelio, apatinė dalis. Pašalinau juodus dažus ir atkūriau neišlikusius drožybos fragmentus. O tada rėmus atidėjau bene septyneriems metams. Per tą laiką restauruodamas baldus gilinau žinias ir auksavimo srityje, įgyjau pirmą kategoriją, leidusią savarankiškai atlikti auksavimo darbus.
Tenka prisipažinti, kad turiu „nepagydomą ligą“ – sirgti kartu su paveikslais, tapytais ant medinių paviršių. Bijau, kad kimba ir naujas virusas – paveikslų rėmai. Menotyrine prasme, paveikslų rėmai nėra plačiai tyrinėti ir jiems nebuvo skiriamas pakankamas dėmesys, o juk kartais paveikslų rėmai būva vertingesni už patį paveikslą.
Yra toks dalykas, vadinamas baldo patina, apie kurį turbūt niekas, išskyrus restauratorius ir kolekcionierius nežino. Kas tai?
Tai yra nugarinės, apatinės, nematomos baldo dalys. Jos dažniausiai per visą baldo gyvavimo laiką yra nevalomos. Kaip restauratorius rekomenduoju patinos niekad nevalyti, nes taip pašalinamos ir sunaikinamos istorinės žymės. Taip, tai yra apnašos, nuoseklus medžio tamsėjimas, kuris neatsiranda per vieną dieną. Patyręs restauratorius pagal patiną gali atskirti, ar tai yra šiuolaikinė baldo kopija, ar XIX a. replika, ar tai – iš tiesų originalus eksponatas. Pagal patiną apytiksliai galima įvardinti ir eksponato sukūrimo laikotarpį. O išplovus patiną baldo vertė netgi gali sumenkti tiesiog akyse.
Su patina susijusi ir detektyvinė vieno paveikslo istorija. Gal galite papasakoti, ko ieškojote?
Baldų restauratoriai dažnai padeda tapybos restauratoriams – paveikslai neretai būna nutapyti ant medinių skydų, kurie deformuojasi ir juos reikia stabilizuoti. Tenka jas lyginti, sujungti ar sutvirtinti lentas. Nuo tinkamo medinio pagrindo restauravimo priklauso ir tapybos likimas. Baldų restauratoriai sutvarko ir paveikslų porėmius.
Iš Žemaičių Alkos muziejaus į Prano Gudyno restauravimo centrą atkeliavo, manoma, XVII a. nežinomo flamandų dailininko paveikslas, tapytas ant medinio skydo. Skydo lentos buvo suskilinėjusios, deformuotos. Prieš imantis restauravimo, buvo atlikti reikiami paveikslo tyrimai, padarytos eksponato nuotraukos. Jos atkeliavo pas mane, ėmiau nagrinėti nugarinės dalies vaizdus ir pastebėjau vos žymų įspaudą – lyg du delnus. Galbūt kitas restauratorius nebūtų atkreipęs dėmesio, tačiau aš esu matęs, kaip mano mokytojas Alfonsas Gudzevičius restauravo mūsų muziejuje esantį skydą su Antverpeno Šv. Luko gildijos įspaudu. Tai paskatino atidžiau ištyrinėti tapybos pagrindą ir netgi įvardinti jo autorių, kas iš tiesų yra reta – tapybos pagrindo autorius žinomas, o dailininkas ne.
Nuo 1617 m. gildijai priklausę skydų meistrai privalėjo ženklinti pagamintus tapybos pagrindus, iš dirbtuvių išnešus nepaženklintus skydus grėsė baudos. Būtent ši gildijos nuostata ir skatino mene bandyti identifikuoti to laikmečio tapybos skydų meistrus. Analizuojant tapybos skydu ženklinimą, pavyko identifikuoti ir prieš 20 metų mano mokytojo restauruoto paveikslo skydo autorių – ne plika akimi, o pasitelkiant per 20 metų pažengusias technologijas, pavyzdžiui, aukštos rezoliucijaos skaitmenines nuotraukas, darytas skirtingame apšvietime.
Iki dabar buvo žinoma tik tiek, kad paveikslas tapytas P. P. Rubenso dirbtuvėse. Tai Antverpeno katedroje esančio Rubenso tapyto altorinio paveikslo „Nukryžiuotojo nuėmimas“ dešinio sparno kopija, manoma, daryta dar Rubensui gyvam esant. Be to, tam tikras skydų įspaudas įspraudžia paveikslą į tam tikrus istorinius rėmus: XVI–XVII a. Šv. Luko gildijos narių tapytus paveikslus galima gana tiksliai datuoti, net 10–20 m. tikslumu. Galiausiai, turiu pabrėžti, kad be menotyrinių žinių bei žvilgsnio į kitą paveikslo pusę nebūtų ir šios istorijos.
O ar pasitaiko tokių eksponatų, į kuriuos pažvelgęs sakote, kad jau per vėlu?
Niekada. Niekada nėra vėlu, kai gali išsaugoti bent dalelę istorijos. Kita vertus, konservavimo metodai yra tiek pažengę, kad per vėlu būti tiesiog negali. Tačiau tokiais momentais būtinas labai glaudus restauratoriaus ir chemiko-technologo bendradarbiavimas ieškant optimaliausių eksponato stabilizavimo ir konservavimo būdų, restauravimo procesai tokiais atvejais dažnai būna minimalūs arba jų visai atsisakoma.
Pavyzdžiui, prieš tampdami eksponatais koplytstulpiai, koplytėlės ar skulptūros, ilgą laiką būna veikiami atmosferos pokyčių. Apie tokių eksponatų restauravimą reikėtų pamiršti, apsiriboti nebent konstrukcijų stabilizavimu, o pirmenybę teikti konservavimui. Įsivaizduokime ilgai saulės, lietaus, sniego, karščio, šalčio, drėgmės, sausros veiktą krucifiksą, prikaltą prie pakelės kryžiaus: galūnės sunykusios, aiškūs kontūrai tampa siluetais. Tokį eksponatą tereikia konservuoti – sustabdyti tolimesnį jo nykimą. Tokia skulptūra savyje turi kažko archaiško, magiško ir įtaigaus. O štai atkūrę galūnes iš medienos, kuri nėra natūraliai pasenusi, prarasime visą eksponato žavesį.
Per dvi dešimtis metų restauravote daugybę eksponatų. Ar yra tokių, prie kurių dar svajojoje prisiliesti?
Kelios mano svajonės jau išsipildė, pavyzdžiui, dar su pirmuoju mano mokytoju ėjome į muziejaus saugyklas, kur pamačiau stalą labai gražiu stalviršiu. Praėjus dešimčiai nuo tos akimirkos metų ėmiausi jo restauravimo – paaiškėjo, kad tai yra puikus, Liudviko XVI-ojo stiliaus stalas su metalinėmis detalėmis ir inkrustacijomis. Pastaruoju metu teko stabilizuoti ir restauruoti tapybinius skydus. Todėl mano viena svajonių – apžiūrėti Lietuvos muziejuose esančių XVI-XVII a. paveikslų „nugaras“. Galbūt net parašyti apie paveikslų medinių skydų restauravimą.
Yra technikų, kurių aš dar nesu įvaldęs, pavyzdžiui, Liudviko XIV-ojo laikotarpiu egzistavo Boulle stilius (André Charles Boulle buvo vadinamas „baldų juvelyru“), dekoruojant buvo naudojamas vėžlio kiautas, mediena ir metalas, kurių savybės yra visiškai skirtingos, nesuderinamos. Todėl restauravimas yra ypač sudėtingas. Lauktų ir papildomas iššūkis – prarastas autentiškas medžiagas keisti šiuolaikinėmis. Restauravime tai nėra būdinga ir dažnai nepateisinama. Bet mes gyvename XXI a. ir turime puoselėti šiuolaikines vertybes ir pasimokyti iš praeities klaidų. Pavyzdžiui, dėl A. Boulle sukurto stiliaus sunaikinta didžioji dalis jūrinių vėžlių populiacijos, siekiant panaudoti jų kiautus. Beveik išnykusią populiaciją teko atkūrinėti vėžlius auginant fermose. Be to, dabar vėžlio kiautas, kaip ir dramblių iltys, priskiriami prie kontrabandos.
Ar baldai gali tapti investicija?
Baldai gali būti meno kūriniais ir tapti investicija. Žinoma, ne kiekvienas baldas. Bet jei, pavyzdžiui, tai yra ištirtas meno kūrinys, jeigu žinomas meistras paliko ženklą ar parašą, tai jo vertė tik augs. Yra nemažai pasaulinio lygio baldų, dažnai pagamintų žinomų meistrų, dėl kurių varžosi garsiausi muziejai, lygiai taip pat, kaip ir dėl paveikslų. Jie parduodami ir preztižiniuose aukcionuose.
Sovietmečiu buvo galima rasti ir išmestą ekspozicinės vertės baldą. Pavyzdžiui, puikiai atsimenu savo tėvo draugą, kuris iš Senamiesčio persikraustė į naujai pastatytą Justiniškių rajoną ir visą sunkvežimį jam priklausiusių istorinių baldų atidavė Lietuvos kino studijai, man tapus restauratoriumi, labai gailėjosi šito poelgio. Bet tai laikotarpis, kai nebuvo vertinama istorija, o antikvariatuose puikių artefaktų buvo galima įsigyti sąlyginai nebrangiai.
Dabar tokių gerų, vertingų baldų vis mažiau – ne kokių olandiškų, kuriais dabar užversta rinka, bet tokių istorinių baldų iš Rusijos, Vokietijos ar Prancūzijos. Jų vis mažiau, jų vertė vis didėja, ir žmonės tą supranta. Niekas dabar, pavyzdžiui, vežimo rato neišmeta. Paima, pakabina ir įsuka į jį lemputę. Žmonės tampa apsiskaitę, išprusę ir tikrai supranta istorinių baldų vertę.
Galima pagalvoti, o kam gaišti laiką ir tuos visus eksponatus restauruoti. Ką mums šitie eksponatai pasakoja, kodėl reikia juos išsaugoti ir tyrinėti?
Tai lyg klausti, kam gražiai pasiserviruoti kepsnį, jeigu galima jį suvalgyti einant? Pirmiausia, reikėtų palikti istoriją ateities kartoms. Tai plečia akiratį, istorija į užmarštį neturėtų nugrimzti. Jau dabar tyrinėjami vaikų žaislai, sovietiniai ir postsovietiniai baldai jau nugula muziejuose. Tas ratas yra uždaras, ir jis visą laiką suksis, suksis, ir suksis.
Teksto autorė: Dalia Smagurauskaitė
Patinka geros naujienos apie Lietuvą? Prisidėkite ir paremkite mus Patreon.