Kurtuvėnų miestelio centre tvyrojo ramybė. Žmonių nesimatė, o didelėje akmenimis grįstoje aikštelėje buvo paliktas vienas automobilis. Priešais stovinčių prekybos namelių langinės aklinai užvertos, visų iki vieno. Gal iki savaitgalio, o gal iki kito sezono? Į tuos namelius tik trumpam atkreipiau dėmesį, nes iš visų pusių brandžių medžių apsupta aikštė švytėjo rudeniškomis spalvomis.
Saulėje geltonai spindintys klevo lapai buvo pasiekę savo ryškumo maksimumą, ąžuolai atrodė solidesni ir puošėsi saikingai geltonos bei rudos spalvų deriniu, tačiau netrūko ir žalumos. Gal tik kaštonai buvo jau stipriai apsinuoginę ir vos vienas kitas lapas dar kabojo ant šakų. Tame gamtos spalvų kaleidoskope išsiskyrė vienas ryškus akcentas – Kurtuvėnų bažnyčia, kurios baltas fasadas ir raudoni stogai gražiausiai man atrodo iš tolo.
Yra Kurtuvėnuose ir dar vienas pastatas, kuris ne ką blogiau (o gal ir dar geriau) reprezentuoja šį miestelį. Tai medinis Kurtuvėnų dvaro svirnas, stovintis už tvoros esančioje dvaro teritorijoje. Jį iš aikštės sunkiau pastebėti, bet būtent link jo ir pasukau. Prie dvaro vartų aptikau seniau matytą informacinį stendą su Kurtuvėnų dvaro pažintinio tako schema. Iš pažiūros niekas nepasikeitė – toks pat maršrutas, tie patys ženklai bei stendai, net stilistika ta pati. Ir gerai, ne pokyčių ieškoti užsukau, o tiesiog pasivaikščioti, nes Kurtuvėnų dvaro pažintinis takas dabar spindi gražiausiomis rudeniškomis spalvomis.
