„Šiame varde atpažįstama Lietuva“, – maždaug taip XVI a. apie kunigaikščius Radvilas, pasiekusius savo galybės apogėjų, kalbėjo amžininkai. Ir iš tikrųjų, ištarus žodžių junginį „kunigaikščiai Radvilos“ daugeliui ne tik lietuvių, bet ir lenkų, baltarusių ar ukrainiečių – buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir visos Abiejų Tautų Respublikos tradicijos paveldėtojų – mintyse ir akyse pirmiausiai iškyla senoji Lietuvos valstybė – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, jos istorija, siekis išsaugoti valstybinį suverenumą, tarptautinė politika ir karyba, gausus ir turtingas meninis paveldas bei mecenatystės iniciatyvos, konfesiniai santykiai, kultūra, mokslas, ūkis ir kt.
Tiek laiko, tiek ir erdvės skalėje sunku būtų atrasti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės momentą ar kampelį, kuriame nebūtų palikusi savo pėdsako Radvilų giminė ir iškiliausi jos atstovai. Kaip kažkada imperatoriškoji ir karališkoji Habsburgų dinastija džiūgavo, kad jų Europos bei užjūrio valdose niekada nenusileidžia saulė, taip kunigaikščiai Radvilos teigė, jog keliauti po visą Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę jie gali apsistodami tik savo valdose, dvaruose, rūmuose. Nuo XV a. iki pat XVIII a. pabaigos kunigaikščiai Radvilos, nors ir kiek banguotai, konkuruodami su kitomis Lietuvos didikų giminėmis, dažnai esmingai lemdavo Lietuvos valstybės ir visuomenės raidos procesus, neretai buvo faktiškieji Lietuvos valdovai, kartais kompensuodami ir didžiojo kunigaikščio valdžios vakuumą. Šiame kunigaikščių Radvilų absoliučiai išskirtinio vaidmens senojoje Lietuvos valstybėje kontekste labai iškalbinga ir tiksli yra kunigaikščio Motiejaus Radvilos, vieno šios parodos organizatorių, prieš keletą metų išsakyta mintis, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija jam ir jo šeimos nariams nėra tolima vadovėlinė informacija ar romantinė praeities vizija, priešingai – jiems tai vis dar gyva giminės istorija. Taigi, kunigaikščiai Radvilos neabejotinai geriausiai reprezentuoja Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, jie yra vienas ryškiausių senosios Lietuvos valstybės ir jos gyvybingos tradicijos atpažinimo ženklų Europoje bei pasaulyje. Todėl rengiama monumentali tarptautinė paroda „Radvilos. Kunigaikščių istorija ir paveldas“ kartu yra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijai bei paveldui skirta paroda, kurioje pristatomi garsiausios, žymiausios, įtakingiausios didikų giminės bei iškiliausių jos atstovų praeities ir veiklos ženklai, nuopelnai, išsaugoti jų materialūs paliudijimai.
Kunigaikščiams Radviloms skirtos parodos surengimo idėja kilo jau prieš keletą metų. Galvoti apie šiai lietuvių kilmės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų giminei skirtą parodą, be kita ko, paskatino ir 2011 bei 2012 m. Krokuvos Vavelio karališkojoje pilyje bei Vilniaus paveikslų galerijoje bendromis, pirmiausia Krokuvos Vavelio karališkosios pilies ir Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų, taip pat ir kitų partnerių pastangomis surengta išsami paroda, skirta kunigaikščiams Sapiegoms – kitai garsiai Lietuvos didikų giminei, iškilusiai Radvilų aplinkoje ir netrukus tapusiai jų konkurente. Surengti parodą Sapiegoms buvo kiek lengviau, nes Krokuvos Vavelio karališkojoje pilyje saugoma Sapiegų Krasičyno rezidencijoje buvusi sukaupta kolekcija. O Radvilų paveldo reliktai dėl įvairių istorinių aplinkybių ne tik po Lenkiją, Lietuvą, Baltarusiją ar Ukrainą, bet ir po Europą ar visą pasaulį pasklidę gerokai plačiau, jų yra gerokai daugiau, kaskart vienur ar kitur atsiranda laikytų dingusiomis ar net visai nežinomų Radvilų vertybių. Todėl net buvo svarstomas tarsi lengvesnis, kompromisinis monumentalios monografinės parodos variantas – tiesiog surengti su kunigaikščiais Radvilomis susijusių maždaug penkiasdešimties istorijos, kultūros ir meno šedevrų parodą. 2015 m. Valdovų rūmų muziejuje buvo surengta didžiulė mokslinė konferencija, skirta kunigaikščiams Radviloms ir jų įvairiapusei veiklai bei paveldo klodams pristatyti. Ji tapo tarsi parengiamuoju būsimos parodos darbu, nors konferencijos medžiagos publikacija dar tik rengiama spaudai. 2018 m. Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai kartu su Varšuvoje gyvenančiu kunigaikščiu Motiejumi Radvila ėmėsi iniciatyvos rengti išsamią Radvilų giminei skirtą parodą Vilniuje, istorinėje Lietuvos sostinėje.
Be skambių epitetų kunigaikščių Radvilų vietą ir reikšmę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijoje geriausiai iliustruoja keli iškalbingi statistiniai faktai. XV–XVIII a. kunigaikščiai Radvilos yra daugiausiai senajai Lietuvos valstybei senatorių (aukščiausių ir įtakingiausių pareigūnų) davusi didikų giminė – net 40. Tarp artimiausių Radvilų konkurentų – kunigaikščių Sapiegų buvo 38 Lietuvos senatoriai, o Lenkijoje grafai Potockiai turėjo 37 senatorių postus. Visos kitos didikų giminės tiek Lietuvoje, tiek ir Lenkijoje pagal aukščiausiųjų valstybės pareigūnų skaičių ryškiai nusileido Radviloms. Būtina pabrėžti, kad net 13 Radvilų buvo tapę Vilniaus vaivadomis, t. y. pirmaisiais pasaulietiniais Lietuvos senatoriais, svarbiausiais pareigūnais po valdovo. Taip pat 10 Radvilų buvo Vilniaus kaštelionais. Net 7 Radvilos yra buvę Lietuvos kancleriais – iš esmės įtakingiausiais valstybės ministrais, arba faktiškaisiais ministrais pirmininkais, be kurių sankcijos Lietuvoje negaliojo net valdovo sprendimai. Kalbėta apie specialią valdovo išduotą privilegiją Radviloms saugoti svarbiausius Lietuvos valstybės dokumentus. 9 Radvilos buvo tapę Lietuvos didžiaisiais maršalkomis, 7 – didžiaisiais etmonais, savo rankose turėję didžiausią karinę galią ir privalėję palaikyti pusiausvyrą tarp valdovo įtakos ir Abiejų Tautų Respublikos „bajoriškosios demokratijos“ funkcionavimo. 3 Radvilų giminės atstovai buvo tapę Katalikų bažnyčios vyskupais (1 netgi buvo kardinolu) ir užėmė 4 sostus (2 kartus – Vilniaus, po 1 kartą – Žemaičių ir Krokuvos).
Taigi, kai kuriais XV–XVIII a. periodais gausi ir išsišakojusi kunigaikščių Radvilų giminė, jos atstovams vienu metu užimant kelis svarbiausius valstybinius postus Lietuvoje, buvo faktiški Lietuvos valdovai. Ypač tai pasakytina apie net penkias iš eilės ėjusias Radvilų kartas nuo XVI a. pradžios iki XVII a. vidurio. Ir vėlesniais laikais kunigaikščiai Radvilos dažnai būdavo tarp Lietuvos politinio ir kultūrinio elito lyderių, bet daliai jų tuo metu akivaizdžiai trūko išsilavinimo ar tinkamų gebėjimų, nepalankiai jų veiklos galimybėms klostėsi ir tarptautinės aplinkybės. Be užimtų svarbiausių valstybinių postų Lietuvos valstybėje galima pastebėti ir nemažai kitų faktų bei situacijų (pvz., vedybų politika, valdovų tradicijomis sekančios reprezentacijos formos ir kt.), liudijusių ir liudijančių absoliučiai išskirtinį kunigaikščių Radvilų statusą, kurį būtų galima gretinti su valstybių valdančiųjų dinastijų ar pusiau suverenių kunigaikščių pozicijomis.
Kaip minėta, išskirtinę kunigaikščių Radvilų vietą ir įvairiapusę veiklą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje bei nuopelnus liudijantys materialūs paveldo reliktai dėl nepalankių istorinių aplinkybių (pirmiausiai karų ir Abiejų Tautų Respublikos padalijimų bei represijų XIX ir XX a.) nėra kompaktiškai saugomi vienoje ar keliose vietose – jie plačiai išblaškyti po Europą ir net pasaulį (pvz., šarvų esama netgi Niujorke). Dalis Radvilų vertybių yra itin senos, todėl sunkiai ir retai transportuojamos. Dėl to ne visos išlikusios įspūdingiausios kunigaikščių Radvilų relikvijos galėjo atkeliauti į parodą Vilniuje, bet svarbiausios jų pristatomos parodos stenduose ir bus publikuotos kataloge. Kita vertus, kunigaikščių Radvilų paveldas yra toks gausus, kad, atrenkant galimus transportuoti eksponatus, buvo reikalinga nemaža selekcija. Vis vien parodoje rodoma daugiau nei 350 eksponatų, surinktų iš bemaž 40 atminties institucijų (muziejų, bibliotekų, archyvų), bažnyčių, vienuolynų ir privačių kolekcijų, esančių 7 Europos valstybėse – Lietuvoje, Lenkijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Šventojoje Žemėje (Izraelyje ir Palestinoje).
Tipologine prasme tarptautinės parodos „Radvilos. Kunigaikščių istorija ir paveldas“ eksponatai yra labai įvairūs: portretai bei kiti tapybos kūriniai, dokumentai, senieji leidiniai, grafikos darbai, žemėlapiai, gobelenai bei kiti tekstilės kūriniai, aprangos elementai, auksakalystės bei kiti juvelyrikos dirbiniai, medaliai, ginklai ir šarvai, stiklo dirbiniai, spaudai, skulptūros ir kiti kūriniai iš akmens, keramikos dirbiniai, bažnytiniai reikmenys, kitos su Radvilų gimine siejamos relikvijos. Vertybių įvairovė taip pat liudija kunigaikščių Radvilų išskirtinį statusą ir raišką daugybėje valstybės bei visuomenės gyvenimo sričių.
Tarptautinė paroda „Radvilos. Kunigaikščių istorija ir paveldas“ išdėstyta pirmiausiai Valdovų rūmų muziejaus Parodų centro erdvėse (IV maršruto salėse). Tačiau dėl savo apimties ji netilpo į Parodų centro sales, todėl parodos įžanginė dalis išsiplėtė į vieną iš III maršruto ekspozicinių erdvių, kuri skirta Pilies ir rūmų kasdienio gyvenimo nuolatinei ekspozicijai. Iš viso Radviloms skirta paroda užima daugiau nei 700 kv. m plotą. Penkiose salėse ir keliose jas jungiančiose erdvėse surengta paroda suskirstyta į šešis svarbiausius teminius laukus.
I erdvėje, pavadintoje „Radvilų didybė“, greta įspūdingo giminės genealoginio medžio, savo platumu galinčio lygintis netgi su daugelio Europos valstybių valdančiųjų dinastijų genealogijomis, rodomos vertybės, liudijančios ypatingą kunigaikščių Radvilų statusą Lietuvoje, sąmoningas pastangas įtvirtinti ir pabrėžti savo išskirtinę padėtį, įamžinti giminės didybę meno kūriniuose – portretų galerijose, medaliuose, gobelenuose ir kt. Nuo salės sienų į lankytojus žvelgia bemaž 20 portretuose įamžintų Radvilų. Dauguma šių portretų, vadinamų „su laurų vainiku“, priklauso XVIII a. pirmoje pusėje sukurtai galerijai, kuri buvo saugoma Nesvyžiaus rezidencijoje ir amžiaus viduryje užfiksuota Hiršo Leibovičiaus leidinyje. Čia pat rodomi du unikalūs XVI a. Šventosios Romos imperatorių diplomai, kuriais Lietuvos didikams Radviloms suteikiami imperijos kunigaikščių titulai. Kunigaikščių titulų Mikalojui Radvilai Juodajam bei Mikalojui Radvilai Rudajam 1547 m. suteikimo momentas vaizduojamas ir gobelenuose. Kunigaikščių Radvilų aspiracijas, sekančias Europos valdančiųjų dinastijų reprezentacijos tradicijomis, liudija greta eksponuojami medaliai.
Radvilų didybės kontekstą papildo įvairūs genealoginiai dokumentai ir panegirikų leidiniai bei Jono Radvano epinė poema „Radviliada“, išaukštinanti Mikalojų Radvilą Rudąjį ir visą jo giminę. Radvilų turtinio stabilumo mechanizmą primena valdų nedalomumo ir ordinacijų kūrimo dokumentai.
II salėje, pavadintoje „Lietuvos valdovai“, primenama, kad dažnai kunigaikščių Radvilų giminės atstovai, užimdami aukščiausius valstybės postus, buvo faktiniai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovai. Salės erdvėse atskleidžiamos trys pagrindinės temos: „Giminės pradžia“, „Valstybė ir karyba“ bei „Dinastiniai ryšiai“. Kartu su iškiliausių Radvilų giminės atstovų portretais čia rodomi jų įvairiapusę valstybinę veiklą iliustruojantys dokumentai, meno vertybės, kariniai atributai ir kiti reliktai.
Skyriuje „Giminės pradžia“ pirmiausiai galima pamatyti portretus, vaizduojančius tiek legendinius lietuvių kilmės didikų Radvilų giminės pradininkus (pvz., Vaišundą), tiek ir ryškiausius pirmųjų kartų atstovus (pvz., Mikalojų Radvilaitį Senąjį ar jo palikuonis – Mikalojų, Joną ir Jurgį, Barboros Radvilaitės tėvą).
Antrajame skyriuje „Valstybė ir karyba“ pasakojama apie iškiliausių Radvilų giminės atstovų išskirtinį vaidmenį ir nuopelnus Lietuvos valstybei, jos diplomatijai ir gynybai. Čia galima pamatyti XVI–XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanclerių, etmonų ir kitų aukštų valstybės pareigūnų portretus, šių istorinių asmenybių veiklą liudijančius mūšių vaizdus, panegirikas, dokumentus su autografais ir antspaudais. Radvilų karo žygius ir karinę tarnybą tėvynei primena unikali Lietuvos didžiojo etmono ir Vilniaus vaivados Jonušo Radvilos buožė bei monumentalios 1602 m. patrankos „Mellusina“ kopija. Radvilų diplomatinę veiklą ir nuopelnus iliustruoja 1680 m. Lietuvos pakanclerio ir lauko etmono bei Vilniaus vaivados, Abiejų Tautų Respublikos pasiuntinio Mykolo Kazimiero Radvilos ir gausios jo palydos iškilmingo įvažiavimo į Romą atvaizdai.
Trečiajame skyriuje „Dinastiniai ryšiai“, kuriame rodoma nemaža Radvilaičių ir Radvilienių portretų galerija, išryškinama kunigaikščių Radvilų vykdyta sąmoninga vedybinė politika. Tokiu būdu buvo siekiama susigiminiuoti ne tik su iškiliausiomis Lietuvos ar Lenkijos didikų giminėmis, bet ir su Europos valstybių valdančiosiomis dinastijomis. Šis vedybinis aspektas taip pat pabrėžia išskirtinį kunigaikščių Radvilų statusą.
Tarp pirmojo ir antrojo aukštų salių esančiose erdvėse, tarsi pratęsiant Radvilų vedybinės politikos temą, galima pamatyti kelis iškilių Radvilų giminės moterų portretus. Čia taip pat anonsuojami antrojo aukšto salėse atsiskleisiantys Radvilų nuopelnai kultūrai, menui ir mokslui, jų mecenatinė veikla. Todėl laiptinėje rodomas įspūdingas gobelenas iš vertingos audinių serijos, kurią užsakė Lietuvos didysis maršalka Stanislovas Kazimieras Radvila. Stendų fotografijose galima pamatyti įspūdingus Radvilų šarvus, auksakalystės ir kitas vertybes, pasklidusias po visą pasaulį, kurios dėl įvairių priežasčių negalėjo būti atvežtos į šią parodą.
III salėje, pavadintoje „Giminės aukso amžius“, pirmiausiai pristatoma, matyt, žymiausia ir įtakingiausia laikytina XVI a. kunigaikščių Radvilų karta bei iškiliausi jos atstovai – imperijos kunigaikščiais tapę pusbroliai Mikalojus Radvila Juodasis ir Mikalojus Radvila Rudasis bei nacionaline legenda virtusi Lietuvos didžioji kunigaikštienė ir Lenkijos karalienė Barbora Radvilaitė, paskutiniojo Gediminaičio-Jogailaičio Lenkijos ir Lietuvos soste Žygimanto Augusto žmona. Tačiau ekspozicijoje pabrėžiama, kad per visą XVI a. iš Radvilų giminės kilo itin žymūs Lietuvos valstybininkai: nuo Lietuvos kanclerio ir Vilniaus vaivados Mikalojaus Radvilos, kuris pirmasis jau 1518 m. gavo kunigaikščio titulą, iki Lietuvos didžiojo maršalkos ir Vilniaus vaivados Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio – garsaus valstybininko ir diplomato, labai išsilavinusio meno ir mokslo mecenato, piligrimo ir rašytojo.
Salėje rodomos vertybės yra tikras meno ir istorijos lobynas. Be įspūdingų portretinių atvaizdų (tarp kurių yra ir unikali Barborą Radvilaitę vaizduojanti gema) bei svarbų istorinį įvykį Žygimanto Augusto gyvenime įamžinančios drobės, salėje galima pamatyti su XVI a. Radvilomis susijusius reikšmingus dokumentus (tarp kurių yra ir Barbaros Radvilaitės bei Žygimanto Augusto laiškų), spaudinius, Europos valstybių valdovų rinkinių vertų ginklų ir šarvų pavyzdžių, M. K. Radvilos Našlaitėlio kelionę į Jeruzale primenančias relikvijas. Čia eskponuojamas ir vienas ryškiausių senosios Lietuvos mokslo pasiekimų – Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio rūpesčiu raižytojo bei kartografo Tomo Makovskio XVI–XVII a. sandūroje sukurtas unikalus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapis.
IV salėje, pavadintoje „Bažnyčia ir konfesijos“, primenančioje išskirtinius kunigaikščių Radvilų nuopelnus tiek Katalikų bažnyčiai, tiek Reformacijai, pristatomos keturios svarbiausios temos: „Katalikų bažnyčia“ ir „Kardinolas Jurgis“, „Reformacijos lyderiai“ ir „Pompa funebris“.
Pirmosios dvi salės temos skirtos Radvilų vaidmeniui Katalikų bažnyčioje atskleisti, svarbiausiems Katalikų bažnyčios mecenatams pristatyti. Atkreipiamas dėmesys į kardinolo Jurgio Radvilos, Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio brolio, darbus vykdant katalikiškąją Reformą, ypatingus jo nuopelnus kultūrai, menui, mokslui. Eksponuojami Radvilų giminės atstovų, buvusių katalikų vyskupais, dosniausių mecenatų atvaizdai, jų veiklą liudijantys dokumentai bei spaudiniai, vertingi liturginiai indai (pvz., kardinolo Jurgio Radvilos dovanos), įspūdingi tekstilės, tapybos kūriniai, tarp kurių istorine verte išsiskiria vadinamoji „Radvilų Madona“.
Šioje salėje taip pat akcentuojama, kad kunigaikščiai Radvilos buvo ir aktyviausi Reformacijos Lietuvoje iniciatoriai bei rėmėjai. Biržuose ir Kėdainiuose iki šiol yra išsaugotas reikšmingas evangelikų reformatų paveldas, susijęs su Radvilomis ir rodomas šioje parodoje – ryškiausių Reformacijos atstovų portretai, svarbūs dokumentai ir spaudiniai (pvz., garsioji Lietuvos Brastos Biblija), liturginiai indai (pvz., įspūdinga XVII a. vidurio krikštykla). Siekiama atskleisti, kad Radvilos taip pat prisidėjo prie religinės tolerancijos tradicijos Lietuvoje puoselėjimo, rėmė ne tik katalikus ir evangelikus reformatus, bet ir kitas krikščioniškąsias konfesijas – liuteronus, stačiatikius. Beje, Sofija Olelkaitė-Radvilienė netgi laikoma stačiatikių šventąja.
Salėje pristatoma ir kunigaikščių Radvilų – tiek katalikų, tiek ir protestantų – aplinkoje puoselėta savita laidojimo tradicija. Čia galima pamatyti XVII a. pradžios Elžbietos Radvilaitės sarkofagą ir Lietuvos etmono bei Vilniaus vaivados Jonušo Radvilos įkapinį rūbą, vadinamųjų „karstų portretų“, laidojimo paminklų ir jų atvaizdų, gedulingų spaudinių, taip pat Radvilų laidojimo iškilmių metu naudojamą XVIII a. vėliavą.
V salėje, pavadintoje „Kultūra, menas, prabanga“, pristatomos tokios temos, kaip „XVIII a. asmenybės“, „Rezidencijos ir miestai“, „Menas ir prabanga“. Daugiausia dėmesio skiriama XVIII a. gyvenusiems kunigaikščių Radvilų atstovams ir jų aplinkoje besiskleidusiam pasaulietiniam menui, didikų inicijuotai meninei produkcijai. Salės ekspozicijos pabaigoje išskiriama atskira parodos dalis – „XIX a. pradžios epilogas“, kurioje pristatomi iškiliausi to meto Radvilų atstovai, bandę tęsti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos tradiciją.
Nuo salės sienų iš garsių dailininkų sukurtų ir dažnai įspūdingų matmenų portretų žvelgia XVIII a. ir XIX a. pradžios Radvilų giminės vyrai ir moterys, amžininkų šlovinti panegirikose, patys bandę tapti literatūros ar muzikos kūrėjais. Vitrinose eksponuojamuose dokumentuose ir spaudiniuose atsiskleidžia kelios jau minėtos temos – Radvilų rūpestis jų valdose buvusių miestų plėtra ir savivaldos teisėmis, Vilniaus ir kitomis rezidencijomis, jų tvirtovėmis ir karininkų rengimu, bibliotekų bei archyvų rinkiniais, parama mokslui (astronomijai, medicinai), manufaktūromis ir menine prabangos produkcija. Vieni įspūdingiausių Radvilų įmonėse sukurtų meninių kūrinių – tai vertingi audiniai: herbiniai kilimai, prabangios kontušo juostos, kiti audiniai, taip pat modernūs ginklai, puošnūs stiklo dirbiniai ir kt. Salėje galima pamatyti visą signetinių ir kitų spaudų su Radvilų herbais rinkinį. Dalis šių vertybių sukurta Radviloms dirbusių juvelyrų ir kitų meistrų. Žiūrint į eksponuojamą Radvilų valdų žemėlapį, galima įsitikinti, kad kunigaikščiai, keliaudami per Lietuvą, iš tikrųjų galėjo apsistoti vien savo dvaruose. Kokliai su Radvilų herbais liudija jų rezidencijų Vilniuje, Dubingiuose, Biržuose, Kėdainiuose prabangą ir reprezentacijos siekį.
Paroda vyks Valdovų rūmuose 2019 m. spalio 10 d.–2020 m. sausio 12 d.
Didžiausia ir sudėtingiausia – taip į Lietuvos istoriją galima įrašyti šią parodą: joje rodoma daugiau kaip 350 eksponatų iš bemaž 40 muziejų, bibliotekų, archyvų, bažnyčių, vienuolynų, privačių kolekcijų, esančių 7 pasaulio valstybėse.
100 – tiek ir daugiau XVI–XIX a. Radvilų portretų (daugelyje iš jų įamžintos giminės moterys) žvelgia nuo parodos salių sienų.
Pirmieji titulų diplomai visoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, kuriais XVI a. Šventosios Romos imperatoriai Radviloms suteikė kunigaikščių statusą, ne tik išliko iki šių dienų, bet ir atkeliavo į parodą.
200 – maždaug tiek turkių puošia XVII a. Turkijos meistrų nukaldintą kariuomenės vado simbolį – unikalią Vilniaus vaivados ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiojo etmono Jonušo Radvilos buožę.
4,4 – tiek kilogramų sveriantis iš Vavelio karališkosios pilies rinkinių atkeliavęs įspūdingas sidabrinis, medaliais puoštas Lietuvos kanclerio Karolio Stanislovo Radvilos vestuvių su Ona Kotryna Sanguškaite proga pagamintas indas yra tik viena iš Radviloms priklausiusių lobyno vertybių.
Meilės liudininkai – žymioji Barborą Radvilaitę vaizduojanti gema, svarbius istorinius įvykius įamžinusios drobės, laiškai, dokumentai ir kt. eksponatai – parodoje pasakoja legendinę Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto istoriją.
Sensacija – tik taip gali būti pavadinta Lietuvos didžiojo maršalkos ir Vilniaus vaivados kunigaikščio Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio kelionės į Jeruzalę metu (1582–1584) Betliejaus Kristaus Gimimo bazilikai dovanota ir 400 metų nematyta sidabrinė liturginė taurė su patena, kuri iš Jeruzalės atkeliavo į Vilniaus parodą.
Vieną retų kartų Lietuvos parodų istorijoje bus eksponuojami su laidojimo tradicijomis susiję išskirtiniai eksponatai: XVII a. pradžios Elžbietos Radvilaitės sarkofagas, Lietuvos etmono bei Vilniaus vaivados Jonušo Radvilos įkapiniai rūbai, karstiniai portretai, per laidojimo iškilmes naudojama XVIII a. vėliava ir kt.
Šedevras – taip gali būti apibūdintas parodoje eksponuojamas paauksuotas ir trijų spalvų emaliu dekoruotas šalmas iš prabangaus, šiandien Vienos, Niujorko ir Paryžiaus muziejuose saugomo Mikalojaus Radvilos Juodojo šarvų komplekto, kuris yra vienas iš dviejų pasaulyje žinomų iki šių dienų išlikusių žymaus XVI a. vid. Niurnbergo meistro Kunzo Lochnerio darbų ir prilygsta Europos valdovų šarvams
Gyva istorija vadinamas vieną didingiausių giminių ir jos praeitį pristatantis paveldas bei Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę menantis paveldas, eksponuojamas šioje tarptautinėje parodoje.