Šis aštriadantis, atrodo, nepasotinamas. Bet toks bebro „darbas“. Gyvena jis Kauno mariose, regioniniame parke. Aptikome jį užkandžiaujantį „darbo metu“, saulei nusileidus. Būtent tada bebrai pradeda aktyviai maitintis.
Bebrui dantų neskauda
Nors atrodo rajūs, iš tiesų upiniai bebrai per dieną gali suėsti iki 1,5–2 kilogramų medžių ir krūmų žievės, šakų bei kai kurių žolių. Tai – gana nedaug, turint galvoje, kad bebras sveria net 20–26 kilogramus ir yra didžiausias Lietuvos graužikas. Bet bebrai žiemai kaupia atsargas, kad turėtų ką ėsti, kai ledas sukaustys jų vandens telkinį, tad urvuose ar trobelėje gali sukaupti daug daugiau šakų, nei reikia prasimaitinti. Tad ir atrodo, kad šie kailiniuočiai nepasotinami.
Tiesa, bebrai nemėgsta alksnių ir eglių, taigi, jei jūsų kaimynystėje bebrai pasistatė namelį, dėl šių medžių galite būti beveik ramūs.
Kaip bebrui nesuskausta dantų, kai jis visą gyvenimą kiekvieną dieną triauškia šakas? Juk gyvena bebrai apie 12–20 metų, o rezervatuose gali sulaukti ir net 35–50 metų! Taip yra todėl, kad priekinių bebro kandžių – tikriausiai matėte, jie – oranžinės spalvos – emalis yra labai kietas, bet tik iš priekio. Be to, kandžiai neturi šaknų ir nuolat auga, todėl bebrai turi nuolat ką nors graužti, kad nudilintų dantis. Jei taip nedarytų, tikriausiai jie užaugtų tiek, kad bebras imtų panašėti į šerną. Beje, iltinių dantų bebras neturi, o tarp priekinių ir skruostinių dantų yra tarpas. Skruostiniai dantys irgi yra su kietomis emalės raukšlėmis, todėl bebras jais gali smulkinti maistą judindamas apatinį žandikaulį pirmyn–atgal.
Parfumerių svajonė
Įdomi bebro savybė – jis turi antrinę kloaką, į kurią atsiveria tiesioji žarna, šlapimo bei lytinės angos, taip pat porinės riebalinės liaukos. Ši kloaka atsiveria ties uodegos pamatu. Riebalinių liaukų išskyromis bebras sutepa savo kailį ir šitaip apsisaugo nuo peršlapimo. Užtat visuomet blizga! O kaip kvepia?
Į kloaką atsiveria ir muskusinės liaukos, kurios gamina specifinio kvapo bei tirštumo išskyras – sruoglius. Juos parfumeriai deda į brangius kvepalus, pavydžiui, Chanel „Cuir de Russo“, ar Pierre‘o Balmaino „Jolie Madame“. Jie kvepalams suteikia ne tik papildomų natų, bet ir padeda ilgiau išlikti. Na, o kam sruoglius vartoja kai kurie vyrai, patys žinote.
Uodega bebrui irgi labai naudinga – ji ne tik padeda judėti vandenyje, atsiremti kai bebras graužia medį, bet ir reguliuoti kūno temperatūrą. Mat joje yra daug kraujagyslių, per kurias bebras skleidžia šilumos perteklių į aplinką. Beje, ar pastebėjote, kad tupėdamas sausumoje, bebras uodegą pasikloja po savimi ir užpakalinėmis kojomis ant jos užsilipa? Matyt, taip šildosi kojytes.
Saugojo įstatymas
Senais laikais Lietuvoje buvo labai daug bebrų. XVI a. Lietuva net buvo svarbiausia Europos bebrų kailių tiekėja, o jų medžioklės taisyklės buvo surašytos Pirmajame Statute – į bebrų gyvenvietes buvo uždrausta eiti pašaliniams, už jų priežiūrą buvo atsakingi ypatingos profesijos darbuotojai – bebrininkai.
XX amžiaus pradžioje Europoje bebrų buvo beveik nelikę, mat, daug kam patiko jų švelnus kailis, o sruogliais bandyta gydytis. Tad po Antrojo pasaulinio karo daugelyje šalių – Vokietijoje, Nyderlanduose, Skandinavijoje bei Lietuvoje jie buvo užvesti.
Dabar Lietuvoje, manoma, yra apie 86–121 tūkstančių bebrų.
Didžiausias gamtotvarkininkas
Vandens telkinių krantuose bebrai kasa urvus su keletu angų. Įėjimo anga į urvus paprastai būna vandenyje. Žemumose iš apgraužtų medienos gabalų, šakų, dumblo, vandens augalų stato 1,5–2,5 metrų aukščio ir 3–5, kartais net 10 metrų skersmens namelius. O vandens lygiui reguliuoti įrengia užtvankas: patvenkia upelį – taip jiems susidaro didesni mitybos plotai.
Bebrai gyvena visur, kur yra pakankamai vandens: miškuose, laukuose, pievose esančiuose įvairiuose vandens telkiniuose. Vengia tik sraunių upelių. O jei įsikuria netoli sodininkų, pridaro jiems daug eibių.
Labai bebrų nemėgsta melioratoriai, nes jie užtvenkia jų įrangą – griovius. Bebrai gali pridaryti eibių miškininkams, net automobilių keliams, geležinkeliams, vandens saugyklų pylimams, pastatams. Bet bebrai savo gyvenamoje vietoje sukuria palankias sąlygas gyventi ir kitoms gyvūnų rūšims, – pas juos įsikuria kai kurie vandens paukščiai, vabzdžiai, žuvys, varliagyviai, ropliai, žinduoliai. Jeigu bebrai patvenkia didelį plotą, šalia jų apsigyvena ūdros.
Neretai bebrai už dyka atlieka didžiulį gamtotvarkinį darbą – atkuria vandens lygį, reguliuoja krūmokšnių augimą. Vis dėlto ir gamtininkai jiems kartais turi priekaištų –užtvenkdami miškus bebrai gali sunaikinti retų augalų augavietes. Taigi, vieni bebrus giria, kiti – bara.
Turi tik vieną žmoną
Ponas bebras turi tik vieną žmoną ir gyvena šeimoje su pirmųjų ir antrųjų metų jaunikliais. Mylisi jie tik sausio–kovo mėnesiais ir jau po trijų mėnesių patelė susilaukia 2–3 vaikų. O jie jau po poros parų gali plaukioti.
Suauga bebras ir sukuria savo šeimą tik trečiaisiais gyvenimo metais.
Nors bebrai turi aštrius dantis ir yra geri plaukikai, tačiau ir jie turi priešų – užpuola vilkai ir valkataujantys šunys, jauniklius gaudo lapės, ūdros, kartais – ir plėšrieji paukščiai.
Jei aptikote bebrų namelį, netrikdykite jo gyventojų. Na, o jei bebrų šeimynėlė apsigyveno pas jus – pasidžiaukite kaimynyste ir medžių kamienus apsukite vieliniu tinklu, kad dantingieji nepadarytų žalos. Gal jiems nepatiks jūsų racionali draugystė ir išsikraustys?