Pavilnių ir Verkių regioniniai parkai įsteigti Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo 1992 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. I–2913 „Dėl regioninių parkų ir draustinių įsteigimo“, siekiant išsaugoti Žaliųjų ežerų gamtinius ir Verkių, Kalvarijų, Trinapolio apylinkių kultūrinius istorinius kompleksus, erozinių raguvynų bei Vilnios slėnio kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes jas tvarkyti ir racionaliai naudoti.
Verkių trasa
Nuo Verkių dvaro sodybos iki pat Staviškių piliakalnio nusidriekusi turtinga vaizdais ir pojūčiais Verkių trasa. Kadaise buvusios Verkių dvaro sodybos valdos, šiandien yra pilnos atradimų lankytojui. Žygiuodami ja galėsite aplankyti senasias gyvenvietes, pasigrožėti buvusiais dvaro tvenkiniais, miškingomis apylinkėmis, aplankyti Staviškių piliakalnį ir buvusių dvaro pastatų griuvėsius. Šie, kaip romantizmo paminklai mena apylinkių istoriją.
Kryžiaus kelias
Istorijos ištakos apie Vilniaus Verkių kalvarijas siekia XIV a., kai didysis kunigaikštis Jogaila įsteigė Vilniaus vyskupiją ir Verkių žemes užrašė vyskupams. Tuo laiku Verkiuose įsikūrė vyskupų rūmai, o kiek arčiau miesto XVII a. vyskupų iniciatyva įkurtos Verkių kalvarijos – kaip padėka Dievui už krašto išvadavimą iš rusų caro armijos priespaudos.
Kryžiaus kelias atkuria visą Kristaus Sugavimo istoriją ir Kančios kelią. Jame siekta kuo tiksliau atkartoti Jėzaus laikų Jeruzalės topografiją, orientaciją pasaulio šalių atžvilgiu. Pagal ansamblio plotą (140 ha) Verkių kalvarijos priskiriamos patiems didžiausiems Kryžiaus kelių kompleksams Europoje. Kryžiaus kelio stotys gražiai įsilieja į gamtinį kraštovaizdį – stačiais šlaitais ir giliomis raguvomis išraižytą, pušynais apaugusį Neries upės slėnį. Septynių kilometrų ilgio Kryžiaus kelyje išsidėsčiusios 35 Kristaus kančios kelio stotys („stacijos“). Čia įrengta dvidešimt mūrinių koplyčių, tiltas per Cedrono upelį, vieni mūriniai ir septyneri mediniai vartai. Trys stotys įrengtos Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčioje. Sovietmečiu dauguma Kryžiaus kelio stočių buvo sunaikintos, tačiau atgavus nepriklausomybę dvasininkų iniciatyva jos buvo atstatytos ir pritaikytos maldininkų lankymui.
Šalia Kalvarijų Kryžiaus kelio, ant aukšto Jeruzalės kalno stovi barokinio stiliaus Šv. Kryžiaus Atradimo (arba Kalvarijų) bažnyčia ir dominikonų vienuolynas. Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia – simbolinis Golgotos kalnas.
Einant Vilniaus Verkių kalvarijų takais ir pasukus į Neries pusę, nuo kalvų atsiveria žemutinėje upės slėnio terasoje išsidėstęs trinitorių vienuolyno ansamblis. Švč. Trejybės bažnyčią ir trinitorių vienuolyną 1695 m. įkūrė vyskupas Konstantinas Kazimieras Bžostovskis. Pirmieji pastatai buvo mediniai, 1710 m. jie sudegė. Mūrinės bažnyčios statybos darbai vyko 1715–1721 m. Naujas vienuolynas pradėtas mūryti 1752 m. Baroko stiliaus mūrinė bažnyčia iškilo XVIII a. viduryje. Vienuolyno pastatuose veikė karo ligoninė, čia buvo ir Lietuvos stačiatikių metropolito vasaros rezidencija, vaikų ir senelių prieglauda, pradinė mokykla, kol galiausiai 1997 m. restauruotuose vienuolyno pastatuose įsikūrė Kristaus Karaliaus kongregacijos seserų noviciatas – atidaryti seserų prižiūrimi rekolekcijų namai, veikiantys iki šiol.
Šalia Kryžiaus kelio, netoli XIII stoties, gilioje griovoje čiurlena stebuklingas šaltinis. Švarų šaltinio vandenį nuo seno geria vilniečiai bei atvykstantys maldininkai. Nežinia ar dėl gerųjų vandens savybių, ar dėl malonios aplinkos, tačiau lankytojų čia pilna visais metų laikais.
Dviračių trasa
Verkių regioninį parką jūs galite pažinti ir važiuodami dviračiu – tam įrengti takai ir trasos, kurie įsikomponuoja į Vilniaus miesto dviračių trasų tinklą.
Nuo Santariškių žiedo įrengtas 5 km ilgio asfaltuotas dviračių takas, kuris eina kairiąja Žaliųjų ežerų gatvės puse, per Verkių mišką iki sankirtos su Gulbinėlių gatve. Toliau eina specialia žvyro danga paklota taip vadinama Rožinių dviračių trasa.
Maršruto dviračiais pradžia – Verkių rūmų architektūrinis ansamblis, kuriam daugiau kaip du šimtai metų. Nuo Verkių rūmų važiuojant miško keliais, netrukus pasiekiamas Ežerėlių geomorfologinis draustinis. Šioje vietovėje mažus ežerėlius keičia jau spėję užakti ežerai, iš kurių telikę pelkėti duburiai. Pakilus ant kalvos atsiveria vaizdas į Also ežerą, o pamiške nusileidžiama į Gulbinų gatvę, kuri veda Balsio ežero link.
Toliau pravažiuosite per liepų giraitę, Žaliųjų ežerų kraštovaizdžio draustinio keliais, didžiausio ir giliausio parko ežero – Balsio – pakrantėmis. Tai mėgstama poilsiautojų vieta. Nuo rytinio Balsio ežero kranto atsiveria vaizdas į tyvuliuojantį žalios spalvos vandenį. Toks jis yra nuo didelio karbonatų kiekio požeminiuose šaltiniuose, maitinančiuose visą Žaliųjų ežerų grupę. Įdomu, kad visai šalia Balsio esantis Mažojo Gulbino ežeras telkšo 20 metrų aukščiau, t.y. lyg ant kalno.
Dar viena asfaltuoto dviračių tako atkarpa įrengta pietinėje Verkių regioninio parko dalyje Nuo Verkių g. palei Nerį ir baigiasi netoli Trinapolio bažnyčios.
