Pavilnių ir Verkių regioniniai parkai įsteigti Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo 1992 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. I–2913 „Dėl regioninių parkų ir draustinių įsteigimo“, siekiant išsaugoti Žaliųjų ežerų gamtinius ir Verkių, Kalvarijų, Trinapolio apylinkių kultūrinius istorinius kompleksus, erozinių raguvynų bei Vilnios slėnio kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes jas tvarkyti ir racionaliai naudoti.
Pučkorių pažintinis takas
Aplankius Pūčkorių pažintinį taką galima pamatyti visą Pūčkorių grožį ir gamtos bei kultūros vertybes. Takas buvo įrengtas Pavilnių girininkų Stasio Ivanausko ir Vlado Leonavičiaus iniciatyva. Jis skirtas susipažinti su Pūčkorių apylinkių gamtos ir kultūros vertybėmis. 2008 m. piliakalnis sutvarkytas, buvo restauruota tako danga, sutvirtinti laiptai, pakeisti suoliukai, atlikti kraštovaizdžio formavimo kirtimai.
Pučkorių pažintinis takas vingiuoja pro Pūčkorių atodangą, kuri yra viena įspūdingiausių ir aukščiausių atodangų Lietuvoje. Unikalus geologinis objektas 1974 metais paskelbtas gamtos paminklu. Atodangos aukštis – 65 metrai, plotis – 260 metrų. Pūčkorių atodangą suformavo Vilnios upės aktyvi šoninė erozija (paplovimas). Šlaite ryškiai matosi trys horizontalios dalys.
Toliau takas nusileidžia į Vilnios slėnį ties ūkiniais Pūčkorių palivarko pastatais. driekiasi pro patrankų liejyklos liekanas, atkartoja didįjį Vilnios vingį ir veda prie malūno. Archyviniai šaltiniai byloja, kad atodangos papėdėje Puškarnios dvaras gyvavo jau XIV a., tačiau iki šių dienų išliko XVIII ir XIX a. pradžios palivarko pastatų kompleksas, išsidėstęs abipus Vilnios. Puškarnios dvare XIX a. pradžioje veikė vienas didžiausių ir gražiausių Lietuvoje malūnų, kuriame buvo net dvylika girnų. Vėliau dalis malūno patalpų buvo pritaikyta popieriaus fabrikui. Iki šių dienų abipus Vilnios yra išlikę daugelis neblogai išsilaikiusių Pūčkorių palivarko pastatų: kluonas, svirnas, tvartas, buvęs kumetynas. Puošniai atrodo pagrindinis gyvenamasis namas, kurį suremontavo dabartinė pastato savininkė, paveldėtoja L. Patapienė.
Ribiškių pažintiniai takai
Ribiškių erozinis kalvynas išsidėstęs pietinėje Pavilnių regioninio parko dalyje, Ribiškių kraštovaizdžio draustinyje (275 ha.). Ši vietovė yra rytinėje Vilniaus dalyje, Rasų seniūnijoje, kairiajame Vilnios krante. Kalvyną vakarų-rytų kryptimi kerta Vilniaus-Minsko geležinkelis ir Juodalis kelias. Pietinį kalvyno pakraštį žymi Minsko plentas. Pietvakariniame kalvyno pakraštyje stūkso Liepkalnis su Laimio kalnu – aukščiausia Vilniaus vieta (235 m.).
Kalvynas susidarė paskutinio ledynmečio pabaigoje, kai tekantys vandens srautai ties Vilnios slėniu suraižė Medininkų moreninio kalvyno pakraštį. Taip susiformavo gilios senovinės griovos ir sausaslėniai, nusileidžiantys į Vilnios slėnį, o tarp jų – aukštos erozinės kalvos ir stačiašlaičiai atragiai. Kalvyno reljefas žemėja šiaurės kryptimi, link Vilnios upės. Aukščiausios vietos yra pietinėje kalvyno dalyje, reljefas čia pakyla iki 220 m virš jūros lygio. Tuo tarpu Vilnios vaga yra 104 m. absoliutiniame aukštyje. Kalvų ir atragių šlaitų santykinis aukštis 25-35 m. – aukštesni ir statesni šlaitai kalvyno pietiniuose pakraščiuose, o einant Vilnios link šlaitai žemėja ir lėkštėja.
Išskirtinė Ribiškių erozinio kalvyno ypatybė – raguvos. Čia sudaro įspūdingas erozines vėduokles, pasižyminčias ypač raiškiu reljefu ir savitu kraštovaizdžiu. Išsišakojusios Ribiškių raguvų vėduoklės sueina į vieną pagrindinį slėnį, kuriuo teka 1,7 km. ilgio Kaukystos upelis – dešinysis Vilnios intakas. Kalvyne gausu nedidelių šaltinių, kurie suteka į šį upelį. Kalvyno raguvos nuo seno gyvenamos, čia lyg kalnų slėniuose išsidėstę Ribiškių kaimo sodybos. Raguvos bei tarp jų esančios kalvos ir atragiai seniau buvo pliki – gyventojai jų šlaituose ganė gyvulius, tad susiformavo natūralios įvairiažolės pievos. Tik kai kur ant kalvų augo seni ąžuolynai. Tačiau ilgainiui gyvulininkystė sunyko, teritorija ėmė užaugti mišku ir krūmynais. Nuo 2015 metų vykdomi tvarkymo darbai, kurių metu stengiamasi raguvose pašalinti krūmynus, atkurti pievas ir vėl atverti kraštovaizdį.
Miškingų atragių ir gyvenamų raguvų su išlikusiomis pievomis mozaika sudaro savitą, labai raiškų ir vaizdingą kraštovaizdį. Jį galite apžiūrėti keliaudami 6 km. ilgio pėsčiųjų trasa, kuri prasideda prie Minsko plento, netoli Liepkalnio. Einant taku teks ne kartą kilti ir leistis kalvoto reljefo šlaitais, eiti vingiuotais keliukais bei aptikti nedidelius, bet veržlius upokšnius – tai puiki ir įdomi pramoga. Nuostabus vaizdas į Ribiškių kalvyną bei Vilniaus miestą atsiveria nuo Liepkanio.
Sapieginės pažintinis takas
Keliaudami Sapieginės pažintiniu poilsio taku (5,3 km) susipažinsite su Sapieginės ir Šveicarijos erozinių raguvynų kraštovaizdžiu, atsikvėpsite trumpo poilsio aikštelėse, pasigrožėsite gamtos reginiais ir pasimėgausite jos teikiama ramybe. Takas driekiasi Antakalnio miško parkų (Sapieginės, Šveicarijos) masyvais. Statesnėse tako vietose įrengti laiptai. Lygesnėmis atkarpomis smagu keliauti dviračiais.“
Aplinkinės žemės su kalvomis ir raguvomis priklausė garsiai Lietuvos didikų giminei – Sapiegoms. Iš to kilo ir vietovės pavadinimas. Net dabartinės Šilo ir Žolyno gatvės, nutiestos gilių ir plačių raguvų dugnuose, kadaise vadintos Sapiegų grioviais. Kalvotos vietos buvo naudojamos vandeniui kaupti. Iki šių dienų išlikęs Sapiegų laikų vandens rinkimo sistemos statinys. Seniau Sapieginėje būta tradicijos, kad per Petrines, birželio 29-ąją, kasmet bemaž visas Vilnius susirinkdavo į šias kalvas bei miškelius ir iki vėlyvos nakties švęsdavo atlaidus.“
Strelčiukų žygtakis
Ši vieta mena XII a. – gūdžius ir neramius laikus. Čia stovėjusią Rokantiškių pilį pastatė kunigaikštis Alšis, garsios ir didingos Alšėniškių giminės protėvis. Kadaise čia stovėjusi pilis buvo viena pirmųjų pastatyta iš mūro. Jos sienos saugojo ne tik didikų gyvastį ir turtą, bet ir šio krašto taiką ir ramybę. Žemę ginti nuo priešo atėjūno valdovui padėdavo kariai: stiprūs drąsūs atsidavę, pilies stiprybė, jos karių drąsa ir sumanumas. Kariai būdavo greiti ir vikrūs, žinodavo visus pilies ir miško takus. Mokėdavo apeiti priešą ir užkirsti jam kelią. Šią vietą supantis miškas vadinamas Strielčiukų mišku. Strielčiukai – budrūs šioje vietoje stovėjusios pilies sargai, kurie pirmieji pasitikdavo slapta sėlinantį priešą.
Eidami šiuo žygtakiu nusikelsite į praeitį, kai po miškus ir tankumynus laisvai klajodavo taurai ir stumbrai. Jūsų laukia menamas susitikimas su pilies gynėjais, pamatysite kaip jie saugodavo valdovo pilį, kokiais pabūklais naudodavosi, sužinosite kokias dainas dainuodavo. Trasos ilgis 2,5 – 3,5 km.
Tako žemėlapis: