Gintaras. Tai lietuviškumo simbolis, tai mūsų seniausioji legenda. Tai Jūratės, pagonių mitologinės deivės, rūmų skeveldros. Tai mažesnysis krepšinio brolis.
Na, būkime atviri, gintaras pradėjo formuotis prieš 50 milijonų metų. Tad tiek jame ir lietuviškumo – sekundė, matuojant amžinybės laikrodžiu. Legenda apie pagonių deivės Jūratės gintaro rūmus sugalvota visai neseniai, XIX amžiaus viduryje. Tai lenkiškai publikuota žemaičių bajoro Adomo Liudviko Jucevičiaus sukurta legenda. Adomas lyg nupasakojo savo gyvenimo istoriją. Dėl meilės moteriai išėjo iš kunigų ir pakeitė tikėjimą. Buvo visų pasmerktas. Svaigdamas apie gintaro rūmus, primiršo savas bėdas.
Pagrindinis iškasamo gintaro telkinys mūsų laikais jau yra už faktinės naujosios geležinės uždangos – Karaliaučiaus srityje. Baltijos jūra išmeta šiek tiek gintaro, bet metinis lietuviško pajūrio gintaro derlius tik apie kelis šimtus kilogramų. Prieš kelis šimtus metų gintaro po geros audros pajūrio gyventojai surinkdavo toną ar daugiau. Tačiau kaip taikliai pavadinta dabar vykstanti paroda Gintaro muziejuje Palangoje – „Mūsų gyslomis teka gintaras“. Mes be gintaro, kaip be Vilniaus – nenurimsime.
Kiekviena valdžia, valdžiusi mūsų kraštą, anksčiau ar vėliau ištiesdavo savo ideologinius nagus prie gintaro. Nepaisant visko, gintaras mums buvo natūraliai svarbus. Kardavo kažkada Prūsijos valdžia neteisėtus gintaro rinkėjus prie jūros. Ir dabar gintaro verslas, kiek šnibžda žinantys kontrabandinius reikalus su Rusija, kartais būna labai rizikingas. Bet oficialiai mes to negalime nei paneigti, nei patvirtinti. Tačiau šis per vargus išgaunamas senovinių sakų dirbinys tapo lietuvybės simboliu smetoniškoje Lietuvoje. Tiesiog taip buvo suprantamiau visiems iš karto nustatyti lietuviškąją tapatybę. Gintaro karoliais pasipuošusi lietuvaitė. Gražu ir patriotiška.
Vėliau Baltijos auksas Sovietų Sąjungoje virpino Vakarų civilizacinės stygos rezonatorių. Gintaro mada pasiekė ir atkampius Sovietų Sąjungos pakraščius.
Ideologinį gintaro skambesį pajuto net bukoki sovietai. Jie bandė gintarą įdarbinti kaip laukus vagojantį kolchozo traktorių ar Lenino portretams ruošti. Na, pavyko šiaip labai nevykę gintariniai leninai ar traktoriai. Šiurpu, stebina, košmaras – tokius parinksime žodžius. Tas pats gintarinis Leninas kažkoks nesmarkus, neveda masių į proletariato pergalę, o greičiau išsigandęs į jį spoksančios buržuazijos. Tiesa, gintarinis traktorius įvagojo gilią vagą. Žmonės, dar vaikais pamatę gintarinį traktorių, negali to košmaro užmiršti visą gyvenimą. Tad sadomazochistinis sovietinis traktorius Gintaro muziejuje vėl stebina lankytojus po ilgos pertraukos. Kokių kvailybių gebėjo pridirbti ideologijos pastumdėliai! Kaip nedera komunizmo traktoriai su švelniu ir šiltu gintaru!
Vėlyvo sovietmečio lietuviškoje juvelyrikoje gintaras galų gale įgauna klasikinį lietuvišką įvaizdį. Tad atgavus nepriklausomybę net pradėta nauja ideologinė kova už kitokį gintarą. Ieškomi nauji modernūs keliai – pažiūrėti į gintarą ironiškai, sarkastiškai, bet tai, matyt, liks tik šiokia tokia menka modernistine srovele. Kaip antai parodoje paeksponuotas gintarinis klozetas.
Kas dar atsitiko su mūsų gintaru. Net pasaulinis gintaro kainų šuolis buvo įvykęs. Kinija pajautė gintaro grožį, puolė pirkti ir taip pakėlė pasaulines gintaro kainas. Visi įvertino Baltijos produktą.
O visa šita modernizmo ir kainų kakofonija mus privertė vėl praverti močiučių ir mamų spintose suslėptus senus gintaro karolius ar seges. Gintaras anksčiau ar vėliau sugrįžta/sugrįš klasikine forma ir puikiuoju paveldu. Mūsų rankos vėl švelniai lies šiltąjį gintarą. Visi tie praeities keisti bandymai paversti kažkuo kitonišku – išblės. Matysime gintare tik mūsų žemės ir vandenų turtą. Tai mūsų tapatybės dalis. Gintaras tikrai teka mūsų gyslomis.
Kultūros paveldo departamento informacija
